Politika Parama pirmajam būstui Koalicijos Šeimos politika Politinės partijos Virginijus Sinkevičius Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“
Vilnius, birželio 11 d. (ELTA).
Į valdančiąją koaliciją pakviestos Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ laikinasis pirmininkas Virginijus Sinkevičius sako, kad visi tikisi labai paprastų derybų dėl naujos daugumos. Tačiau, jo nuomone, iššūkių tikrai kils.
„Žinau, kad visi tikisi labai paprastų derybų, bet aš manau, kad iššūkių tikrai kils. Puikiai suprantame, jog mūsų siūlymai kainuoja, todėl teks sudėlioti prioritetus, tačiau kartu privalome būti ambicingi. Be ambicijų neverta net pradėti eiti pareigų vien tam, kad vėliau galėtum papildyti savo gyvenimo aprašymą. Puikiai žinome, kad vėliau toks CV dažnai būna niekam nereikalingas“, – prieš tinklalaidėje politika.lt kalbėjo V. Sinkevičius.
– Kalbamės po pirmųjų derybų. Sprendžiant iš to, ką mačiau viešojoje erdvėje, nuotaikos geros, o abi pusės nusiteikusios taip geranoriškai, jog akivaizdu, kad susitarimas bus pasiektas.
– Aš nebūčiau nusiteikęs visiškai optimistiškai.
– Argi?
– Prasidės diskusijos dėl turinio, kurį mes akcentavome. Mano nuomone, šiuo turiniu galbūt net nustebinome, nes nei žiniasklaida, nei, tiesą sakant, netgi kolegos socialdemokratai nesitikėjo, kad į tai pažiūrėsime taip rimtai. Tačiau aš iškart pabrėžiau: jeigu neturime ambicijų, nėra tikslo čia kažko pradėti, jei tai bus tiesiog matematinis pasikeitimas, kuris realiai žmonių gyvenime nieko nepakeis. Mes atėjome tikrai pasiruošę, todėl tam sugaišome daug daugiau laiko, nei kas nors tikėjosi. Norėjome išgirsti patikinimus, kad įrašyti punktai nėra tik formalumas.
– Trys svarbiausi dalykai, pone Sinkevičiau.
– Pirmasis – motinystės ir tėvystės atostogų išmokų „lubos“. Jos privalo būti panaikintos, nes neatitinka darbo rinkos realijų. Kai kalbame apie demografiją, negalime kalbėti vien rezoliucijomis – reikia imtis realių veiksmų. O tai būtų apčiuopiama parama šeimą planuojantiems žmonėms.
Be to, dabartinė tvarka prieštarauja sąžiningumo principui: tiek moteris, tiek vyras – tėvas ar mama – įmokas moka nuo visų savo pajamų, be jokių „lubų“, o išmokas gauna su santykinai žemomis „lubomis“. Tai ypač aktualu kalbant apie didžiųjų miestų profesionalų pajamas.
Ne tik didžiųjų miestų, bet ir regionų, kur žmonės uždirba daugiau. Jeigu mums iš tiesų rūpi šalies demografinė situacija, kuri šiuo metu yra tragiška, ir jei norime pasiųsti aiškų signalą, kad kiekvienas gimęs vaikas yra svarbus, bei suteikti realias paskatas šeimoms planuoti vaikus, negali būti taip, kad šeima, įvertinusi savo pajamas, susidurtų su finansiniais sunkumais. Kai gimsta vaikas ir vienas iš tėvų išeina vaiko priežiūros atostogų – o tai, tiesą sakant, yra nuostabiausias metas (pats esu trijų vaikų tėvas, jūs irgi jų turite ne mažiau), – žmogus neturėtų būti spaudžiamas ir varžomas rėmų, kurie buvo priimti dar kriziniu laikotarpiu. Tai nesąmonė. Jeigu kalbame apie tikrąją centro kairę, už kurią balsavo Lietuvos žmonės, akivaizdu, kad švytuoklė suveikė. Tad tai yra pirmasis esminis dalykas.
– Antrasis dalykas?
– Man visiškai nepriimtinos tos „žiurkių lenktynės“, kurios kyla dėl iš tiesų veiksmingų priemonių. Puikus to pavyzdys – parama pirmajam būstui. Skirti vos 5 mln. eurų, nors paraiškų gauta už 17 mln. eurų. Dėl to daugybė šeimų liko nieko nepešusios, nusivylusios ir pagrįstai besijaučiančios valstybės apgautomis.
– Mano nuomone, tai organizuota gana nesąžiningai: paramą gauna tie, kas naktį pirmieji spėja užsiregistruoti, visiškai neatsižvelgiant į realų finansinį poreikį.
– Nors panašių niuansų esama ir daugiau, šis klausimas yra esminis. Valstybėje turime naudingų, žmonėms realiai padedančių programų, tačiau joms skiriame tik trupinius. Tuo pat metu lėšos švaistomos neaiškiems sertifikatams ar biurokratiniams mokymams, o vėliau paaiškėja, kad klasės liko tuščios, nors tam išleisti šimtai tūkstančių ar net milijonai eurų.
Būtina atlikti išsamų vertinimą. Savo kuruojamose ministerijose mes inicijuotume korupcijos rizikų analizę. Esu įsitikinęs, kad su korupcija reikia kovoti ne tik ją gniaužiant pagavus, bet ir vykdant prevenciją. Reikia atidžiai pažiūrėti, kur nuteka pinigai, ir juos nukreipti veikiančioms bei pasiteisinusioms programoms. Parama šeimoms pirmajam būstui įsigyti yra būtent tokia programa, todėl ji privalo tapti absoliučiu prioritetu.
– Dar pratęskime šią temą, kol neperėjome prie trečiojo punkto. Kokia yra esminė jūsų siūlymo idėja? Ką konkrečiai siūlote? Parama pirmajam būstui skamba patraukliai.
– Siūlome šiai programai skirti pakankamai lėšų. Jeigu šiuo metu skirta bent 12 mln. eurų, kurių neužteko, akivaizdu, kad tai turi tapti prioritetu. Tai veikianti priemonė, kuria gyventojai aktyviai domisi ir naudojasi.
– Jei teisingai žinau, ši programa yra skirta daliai pradinio įnašo kompensuoti. Ar taip? Žmogus gauna dalį pradinio įnašo.
– Taip, būtent. Manau, kad tai itin svarbi paskata. Dėl trečiojo punkto tikriausiai sulauktume nemažai ginčų, tačiau, mano nuomone, neturėtume bėgti nuo vieno labai paprasto dalyko, kurį socialdemokratų vyriausybė jau pradėjo daryti visai neblogai. Tai, žinoma, yra gynyba. Tačiau gynybą turime vertinti ne tik per skiriamą bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį, bet ir stebėti realią situaciją bei hibridines grėsmes.
Konvencinė gynyba, į kurią dabar investuojama, yra viena, tačiau čia, manau, reikėtų daugiau komunikacijos. Šiandien tai jau minėjau, ypač – kalbėdamas apie politikus, nes visuomenė tiksliai nežino situacijos. Nors iš apklausų matyti, kad visuomenė yra suteikusi tvirtą mandatą, komunikacijos trūkumas atveria kelią alternatyvios realybės kanalams skleisti savo teorijas.
– Ar tikrai trūksta komunikacijos? O galbūt trūksta procedūrų ir aiškių sprendimų? Juk komunikacija pati savaime nėra sprendimas, ji yra tik sprendimų palydovė.
– Dabar paklauskime bet kurio žmogaus čia pat, nebūtinai Vilniuje: „Gynybai skirta virš 5 proc. BVP. Kokie yra penki pagrindiniai projektai ir kam jie skirti?“ Ką jis atsakytų? Manau, pirmiausia jam į galvą ateitų Kapčiamiesčio poligonas, nes apie jį žiniasklaidoje nuskambėjo garsiausiai. Tačiau ar žmogus galėtų įvardyti visus penkis projektus ir jų paskirtį?
– Nesu tikras, ar išvardytų visus penkis. Turbūt paminėtų diviziją, oro gynybą ir dar ką nors.
– Manau, kad jūs...
– Jau per daug pasakiau.
– Ne, jūs pats daug žinote, kadangi esate tiesiogiai su tuo susijęs, todėl jums tai atrodo savaime suprantama. Tačiau esu įsitikinęs, kad eilinis pilietis sunkiai atsakytų į šį klausimą. Šio aiškumo labai trūksta. Visuomenės pasitikėjimą reikia nuolat puoselėti – gautas mandatas nėra amžinas, todėl ši dalis yra itin svarbi.
Kitas aspektas, kurį noriu pabrėžti kalbėdamas apie hibridines grėsmes, yra kibernetinis saugumas. Akivaizdu, kad tai didžiulis iššūkis, kuriam nuo pat pradžių privalome skirti kur kas daugiau dėmesio. Dar būdamas ministru sakiau, kad valstybėje negali būti taip, jog kiekviena ministerija ar įstaiga atskirai kuria ir vysto savo informacines sistemas. Tai nėra vienkartinis pirkinys, tarnaujantis visą gyvenimą. Šias sistemas būtina nuolat atnaujinti ir į jas investuoti. Jei neinvestuoji...
– Kas nori, tas įsilaužia. Tiesą sakant, tai net ne įsilaužimas, o tiesiog...
– Ši sritis mums taip pat yra svarbi. Tai buvo trys pagrindiniai punktai, tačiau mūsų darbotvarkė iš tikrųjų yra gerokai platesnė.
– Bet pakalbėkime apie Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“. Kur jūsų kova su biurokratiniais suvaržymais ir institucijų dubliavimusi? Kur investicinis patrauklumas? Atrodė, kad tai yra V. Sinkevičiaus darbotvarkės prioritetai, o dabar ar jie patenka tarp šių trijų svarbiausių?
– Viskas ten yra, tačiau aš manau, kad demografija šiandien yra didžiausia Lietuvos problema.
– Ir saugumas.
– Be jokios abejonės, ir saugumas. Tačiau supraskite: jeigu nebus mūsų žemės ir mūsų tautos, nebus ir ką saugoti. Todėl tai yra fundamentalūs, kertiniai dalykai, nuo kurių privalome atsispirti.
Investicijų patrauklumas taip pat yra įtrauktas – mes jį vertiname, pavyzdžiui, per elektros energijos kainą. Energetikos krizė, kad ir kokio masto būtų, paliečia visą Europos regioną, o Europos Sąjungos valstybės konkuruoja. Mums būtina ieškoti sprendimų, kaip sumažinti šią kainą vietos verslui, investuotojams ir galiausiai gyventojams. Taip pat privalome išvengti sąskaitose atsirandančių nesąžiningų bei nesuprantamų abonentinių mokesčių. Man kelia šypseną, kai abonementinis mokestis iš pradžių įvedamas kaip vienas euras, o vėliau padidinamas iki dviejų. Paklausus, kodėl kaina pakilo iki dviejų eurų, atsakoma: „Nes verslas patiria išlaidų“. Ką tai reiškia? Koks verslas nepatiria išlaidų? Tokiomis išlaidomis juk gali tapti ir vadovo limuzinas ar patogesnis biuras.
– Na, reguliuojamoje veikloje pripažįstamos tik pagrįstos išlaidos.
– Jūs suprantate, kad tai yra „auksinis“ verslo modelis. Jei turi 100 tūkst. vartotojų ir kainą pakeli vienu euru – per mėnesį papildomai gauni 100 tūkst. eurų tiesiog iš niekur. Per metus tai sudaro 1,2 milijono eurų. Šį pavyzdį su 100 tūkst. vartotojų pateikiau labai...
– Mažą.
– Taip, pateikiau patį lengviausią scenarijų, tačiau valstybėje tokių dalykų tiesiog negali būti. Kaip jaučiasi žmogus, gaudamas tokią sąskaitą? Kaip mes galime tikėtis, kad pilietis pasitikės valstybe, kai mato tokius sprendimus?
– Žiūrite į Energetikos ministeriją?
– Žiūrime į visas ministerijas – iš tiesų apie jas visas ir diskutavome, kadangi mūsų siūlymai apima visas sritis. Kol kas nenorėčiau išskirti vienos konkrečios ministerijos.
– Jeigu jau pradėjote apie tai kalbėti, akivaizdu, kad ši tema jums aktuali. Tam tikrų galimybių čia turbūt esama, nes ministras Žygimantas Vaičiūnas yra, galima sakyti, prezidento deleguotas arba išsaugojęs šį postą būtent dėl prezidento pasitikėjimo. Jeigu koalicija susitartų, o kitas kandidatas nesukeltų jokių abejonių (kaip kad yra buvę su pasiūlytais ar netgi paskirtais kultūros ministrais), tikėtina, kad tas žmogus galėtų užimti šias pareigas.
– Viskas yra tikėtina, tačiau pirmiausia turime susitarti. Žinau, kad visi tikisi labai paprastų derybų, bet aš manau, kad iššūkių tikrai kils. Puikiai suprantame, jog mūsų siūlymai kainuoja, todėl teks sudėlioti prioritetus, tačiau kartu privalome būti ambicingi.
Be ambicijų neverta net pradėti eiti pareigų vien tam, kad vėliau galėtum papildyti savo gyvenimo aprašymą. Puikiai žinome, kad vėliau toks CV dažnai būna niekam nereikalingas.
– Jeigu liksite Europos Parlamente… Arba paklausiu kitaip: ar partijos pirmininkui įmanoma išsaugoti veidą, kai koalicijos partneriai jį asmeniškai kviečia jungtis prie Vyriausybės, o jis vis dėlto pasirenka ramesnį gyvenimą Briuselyje?
– Tas ramesnio gyvenimo įvaizdis turbūt susidaro dėl to, kad žmonės ne iki galo suvokia šio darbo specifiką.
– Lyginant su ministro pareigomis Vyriausybėje – tai tikrai ramesnis darbas. Nebent tyčia nieko neveiktum.
– Mano paties veiklos specifika man neleidžia gyventi ramiai. Tai galbūt kitas dalykas, tačiau šiuo atveju jokio rimto kvietimo nėra.
– Na, jis čia, studijoje, sakė: „Sakiau vyrams: ateikit, dirbkit, pirmyn.“
– Gal ir Aurelijui Verygai, o gal dar ir Vilijai Blinkevičiūtei tegul paskambina ir paklausia, ar nenorėtų grįžti į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją? Ne, aš manau, kad jau šiandien turime pradėti kalbėti rimtai. Šiose derybose mes ir pradėjome rimtą dialogą.
Užsienio reikalų ministerija yra neatsiejama nuo prezidento institucijos, ji formuoja užsienio politiką – tai, be jokios abejonės, yra šių dviejų institucijų ašis. Tai itin atsakingos pareigos, ir jeigu vyks diskusija, mes esame pasiruošę joje dalyvauti.
– Jūs užsiminėte, kad tai galėtų būti Užsienio reikalų ministerija. Kadangi ši informacija viešai nuskambėjo ir iš Mindaugo Sinkevičiaus lūpų, akivaizdu, kad apie tai buvo kalbėta. Jeigu visi sutaria, o koalicija jus deleguoja, jūs prisiimtumėte šias pareigas, ar ne?
– Pirmiausia, kaip jau sakiau, reikia kalbėti apie turinį. Ne visais turinio klausimais mūsų nuomonės sutampa, o mano požiūris tam tikrais aspektais gali būti šiek tiek kitoks.
– Netgi kitoks nei prezidento?
– Nemanau, kad jis skirtųsi nuo prezidento požiūrio, tačiau jis gali skirtis nuo partnerių pozicijos. Kaip pavyzdį galima paimti tą patį Baltarusijos klausimą – aš ten nematau jokių pozityvių prošvaisčių, kad galėtume pasakyti: „Tvarkoj, aš sutinku, pavyzdžiui, dėl balionų.“ Šie veiksmai turi konkrečius adresatus Lietuvoje ir su tais adresatais reikia kovoti.
– Šia tema pastaruoju metu judama visai nebloga linkme.
– Judama neblogai, bet tikiu, kad dar yra kur pasitempti, nes tie balionai vis tiek skraido. Prieš porą dienų jie vėl skrido, o Baltarusijos pozicija išlieka lygiai tokia pati. Nebūkime naivūs, kai ten, pasienyje, vyksta pratybos, tas režimas kontroliuoja viską – ten nei pelė neprabėga, nei kas nors tunelius po sienomis nepastebėtas išsikasa, o juo labiau – skraidina balionus. Todėl aš nematau pagerėjimo ženklų.
Dabartinės pratybos su Rusija, kai atvežamas atominis ginklas, rodo visišką pasidavimą tolesnei Rusijos agresijai bei įtampos didinimui regione. Į tai privalo reaguoti ir NATO. Savo ruožtu baltarusiai teigia, kad jie čia į kažką reaguoja. Tai yra absoliutus įtampos didinimas regione. Ir tokiame kontekste mes svarstome: „Gal pavežiokime trąšas, nes tai mums atneš papildomus 5 mln. eurų pelno“? Man, su visa pagarba, tai atrodo labai keistas siūlymas.
– Vadinasi, jūs dabar kalbate tą patį, ką sako ir prezidentas.
– Abejoju, ar mano požiūris skiriasi nuo prezidento. Tačiau skirtumai gali išryškėti kalbantis su būsimais koalicijos partneriais – tiksliau, su kai kuriais jų frakcijos nariais, kurie labai atvirai šneka apie tai, kad tokių pokyčių reikia.
– Koalicijoje – trys partijos. Be to, yra ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų, kurie ragina daryti tą patį. Jūsų buvę partiečiai ragina grįžti prie įprastesnio bendradarbiavimo.
– Tas noras nuleisti užsienio politiką iki buitinio lygio yra labai pavojingas. Be jokios abejonės, žmonės pasakys: „Žinoma, draugaukime su kaimynu.“ Tai natūralu. Visi norime taikiai sutarti su kaimynais. Bet jeigu kaimynas pjausto tavo automobilio padangas ir išdaužo langus, tokia draugystė būtų keista. Negalima to ignoruoti vien todėl, kad penktadienį, būdamas geros nuotaikos, jis tau palieka kokį nors pyragaitį. Tai nesąmonė. Todėl manau, kad šioje vietoje esminis dalykas yra turinys.
Galiausiai – pirmininkavimas (Europos Sąjungos Tarybai – ELTA). Lietuvoje šioje srityje jau padarytas milžiniškas įdirbis ir suformuotos komandos. Reikia labai gerai įvertinti, ar siūlomas pokytis tikrai būtų naudingas, ar vis dėlto įneštų tik papildomos sumaišties. Pačiame Briuselyje man nereikėtų laiko įsibėgėti – ten turiu kolegų ir draugų, kurie dabar eina užsienio reikalų ministrų pareigas. Tačiau Vilniuje situacija kitokia – čia jau veikia komandos, kurios intensyviai ruošiasi pirmininkavimui ir dėliojasi prioritetus. Tad į šį klausimą žiūriu labai atsakingai.
– Tose komandose, jei kalbame apie Užsienio reikalų ministeriją, tebuvo vienas kitas politinio pasitikėjimo asmuo. Ten dirba profesionalūs diplomatai, kurių kasdienis darbas nuo ryto iki vakaro vyksta ministerijoje. Tai tėra politinio apsisprendimo reikalas. Tiesą sakant, man atrodo, kad jūsų, kaip koaliciją sudarančios partijos pirmininko, Europos Parlamento nario ir asmens, jau dirbusio Vyriausybėje, nepaskirti užsienio reikalų ministru yra tiesiog neįmanoma. Tai tėra vien apsisprendimo klausimas. Nebent jūs pats įžvelgiate kokių nors rizikų? Galbūt turite kokių nors paslapčių, skeletų spintoje?
– Rizikų aš nematau. Tačiau, kita vertus, tai yra gerokai platesnė diskusija pačioje koalicijoje dėl tų pačių...
– Santykių su prezidentu ir taip toliau.
– Taip, santykių su prezidentu. Girdėdamas ir matydamas, ką komunikuoja bei daro prezidentas, aš čia neįžvelgčiau nuomonių skirtumų. Manau, kad kai kurių Vyriausybių noras konfliktuoti su prezidentūra ir bandymai nurodinėti prezidento institucijai nesikišti į socialinę politiką ar kitas sritis atrodo labai keistai. Jeigu visuomenei viskas būtų pateikiama taip, tarsi prezidentas gali pasisakyti tik krašto apsaugos ir užsienio politikos klausimais ir tik tiek, kiek patinka Vyriausybei, tai atrodytų labai keistai.
Sakyčiau, toks nuolatinis elgesys yra kiekvienos Vyriausybės klaida. Bandymai kariauti su prezidentūra paprastai baigiasi aukštais prezidento reitingais ir labai liūdnais padariniais pačiai Vyriausybei. O žmonės jau yra pavargę nuo šių konfliktų. Todėl šioje vietoje aš nematau rizikos.
– Na, tai, ką jūs kalbate, tikrai patiks prezidentui. Jūsų žodžiai jam tikrai patiks.
– O kaip manote jūs: ar jis žiūri?
– Manau, kad kažkas žiūri ir jam pasako. Pakalbėkime apie užsienio reikalų ministro poziciją. Ar ši sritis jums yra pati įdomiausia, ar tai vis dėlto maksimali pozicija, kurią įmanoma pasiekti? Šiuo metu ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas eina „valstiečių“-žaliųjų atstovas. Šioje ministerijoje anksčiau dirbote ir jūs, ir tikėtina, kad dabartinis ministras liks savo poste, nes ypatingų priekaištų jam girdėti neteko. Nežinau, kokias papildomas pozicijas galėtų gauti jūsų partija. Turbūt tam reikėtų pakeisti prezidento deleguotus atstovus ministerijose. Kalbame apie Kęstutį Budrį ir ministrą Žygimantą Vaičiūną. Tai partijoms atvertų galimybę gauti daugiau įtakos, nei jos turėjo iki šiol.
– Gali būti, kad logika būtent tokia. Pamatysime, ar mūsų partneriai vadovaujasi šiuo požiūriu, nes kitos partijos kartais į tai žiūri tiesiog kaip į progą išsikovoti daugiau. Mes derybas ir diskusijas tik pradėjome, pasitaikė ir įvairių pajuokavimų. Tačiau kalbant apie realią situaciją, pirmiausia privalome atsispirti nuo turinio, o kas bus to turinio įgyvendintojai – dar pamatysime.
Kol kas nesu tikras, ar tai atitinka viešojoje erdvėje sklandančias kalbas. Palaukime. Manau, jei programos rengėjai dirbs pakankamai sparčiai, netrukus viskas taps aišku. Šiandien po susitikimo pasikalbėjome ir sutarėme, kad yra tam tikrų esminių dalykų, kurių negalime atsisakyti. Priešingu atveju būtų labai sudėtinga paaiškinti visuomenei, kodėl demokratai apskritai jungiasi prie valdančiosios koalicijos. Suprantu, kad galima akcentuoti reitingus, kuriuos dabar visi bando pabrėžti.
– Ką turite omenyje? Rekordiškai kritusį populiarumą? Jis yra akivaizdus, ir, mano nuomone, priežastys čia labai aiškios.
– Priežastys aiškios, tačiau mes tiesiog nieko nedarėme, kad tai komunikuotume į išorę. Mano pirmieji veiksmai ir visa veiklos pradžia buvo orientuota į partijos vidų. Esu įsitikinęs, kad, nepaisant gražių veidų ar sklandžiai kalbančių lyderių, viską lemia partijos struktūra – be jos niekada nelaimėsi rinkimų ir nepasieksi gerų rezultatų. Netgi mūsų pasirodymas šiuose Seimo rinkimuose, kur surinkome beveik 10 procentų balsų, buvo tikrai neblogas.
Jei pažiūrėtume, pavyzdžiui, į Vilnių ar Kauną, kai kuriose vienmandatėse apygardose mes net neturėjome savo kandidatų. Todėl partijos struktūra yra kertinis dalykas ir man buvo itin svarbu ją išsaugoti bei palaikyti tuos žmones. Būtent nuo šios bazės galima atsispirti. O kaip viskas klostysis ir kas taps pirmininku po liepos 25-osios, pamatysime. Tuomet jau galėsime kalbėti apie išorę, juo labiau kad tam turėsime kone dvejus metus.
– Prie šių politinių realijų ir jų įtakos jūsų partijai dar prieisime. Tačiau ar prasidėjus deryboms su socialdemokratais ir pokalbiams dėl dalyvavimo būsimojoje valdžioje nepastebėjote, kad būtų sustingę jūsų merai, kurie jau buvo susikrovę krepšius, pereiti į kitas partijas?
– Atsakysiu taip: absoliuti dauguma merų...
– Sustingo?
– Nebuvo susikrovę krepšių.
– Ar tikrai?
– Nuvažiavau ir pasikalbėjau su kiekvienu iš jų. Absoliuti dauguma tikrai neplanavo niekur trauktis. Žinau, apie ką kalba, bet...
– Apie ką?
– Na, palikime intrigą. Jei žmogus nepadarė jokio veiksmo, nėra apie ką diskutuoti. Tačiau ne paslaptis, kad kai partijos reitingas siekia 2 proc., tai, mano nuomone, yra pats tinkamiausias metas pasitraukti ir parodyti, kad netiki projektu. Ir aš pats galėčiau būti tuo kvailiu, kuris paklaustų: kam aš čia stojau į pirmąsias gretas? Kam ėmiausi gelbėti situaciją, kai, ko gero, protingiausia būtų buvę saugiai stebėti viską iš Briuselio, nesikišti, nekomentuoti, o vėliau ieškoti, kur mano kompetencijos galėtų būti geriausiai pritaikytos? Tačiau aš tikiu ta bendruomene. Mes ją kūrėme, ir kad ir kaip kas nors mėgintų ją apklijuoti etiketėmis, absoliuti dauguma jos narių yra žmonės, kurie į politiką atėjo pirmą kartą. Aš tikiu šiuo projektu, todėl ir esu čia.
– Dabartinėje situacijoje, esant tokiems reitingams, iš esmės neturite galimybės neiti į Vyriausybę.
– Galimybė visuomet yra.
– Manote, kad turite? Ar jūsų partijos bendruomenė tai priimtų kaip normalų sprendimą? Partijai, turinčiai 2 proc. reitingą…
– Prieš savaitę partijos reitingas buvo toks pat, tačiau ji neturėjo kvietimo prisijungti prie koalicijos. Ir visi liko. Kaip sakiau, dabar būtų labai palankus metas pasitraukti. Tačiau investicijose galioja panašus principas: kai akcija yra pigiausia, būtent tada ją verta pirkti. Tie, kurie tiki ir prisijungia dabar, kurie paskambino sunkiausiu metu ir pasakė: „Aš tavimi tikiu. Ką galime padaryti kartu?“ Esu nuoširdžiai dėkingas kiekvienam jų.
– Turbūt neatėjo naujų žmonių?
– Tikrai atėjo, ir ne vienas.
– Prisijungė naujų žmonių?
– Žinoma. Be abejo, prisijungė naujų žmonių. Sakyčiau, kad išėjusiųjų ir atėjusiųjų balansas yra daugmaž lygus. Todėl galutinį vertinimą pateiksiu tik tada, kai, jei taip nutiktų, pakelsiu rankas ir pasakysiu: „Pasiduodu.“ Tai būtų rinkimų naktį. Iki tol padarysiu viską, ką galiu.
– Su vienu jūsų partijos kolega po „LRT forumo“ diskutavome apie partijos ateitį. Tuomet prognozavau, kad greičiausiai būsite priversti partiją kurti iš naujo.
– Perkurti jos įvaizdį…
– Pavadinkime tai taip. Prisitraukti naujų žmonių, sukurti atsinaujinimo įspūdį, nes akivaizdu, kad visuomenėje egzistuoja naujumo poreikis. Ir kažkas į tą naujumo lauką vis tiek pretenduos per rinkimus. Žinoma, rinkimai dar toli. Tačiau panašu, kad šiuo atveju, po socialdemokratų pasiūlymo ir sprendimo atsisakyti „Nemuno aušros“, jūs galite gauti progą nieko iš esmės nekeisdami įrodyti visuomenei, kad galite išlikti reikšminga politine jėga.
– Man tokie „kortų triukai“, kai tiesiog permaišoma ta pati kaladė, neatrodo prasmingi.
– Kiek man žinoma, jūs patys tai svarstėte. Tiesa, ne dabar, o vėliau, artėjant Seimo rinkimams, o ne savivaldos rinkimams.
– Ne. Nežinau, kas tai svarstė, tačiau aš tikrai nesvarsčiau. Kaip jau sakiau, yra sukauptas įdirbis, yra branduolys, yra žmonės. Tie žmonės nepasikeitė – pagrindiniai veidai liko tie patys. Taip, buvo tokių, kurie prieš praėjusius Seimo rinkimus prisijungė prie mūsų, o vėliau grįžo ten, iš kur buvo atėję.
Tačiau, tiesą sakant, nuo to tik paprasčiau – tai padėjo išspręsti tam tikrus iššūkius. Šiuo atveju partijos branduolys išliko, o, mano manymu, net tapo dar labiau susitelkęs. Kaip jau minėjau, dabartiniai reitingai yra gera proga pamatyti, kas yra kas. Kai traukinys yra laimintis, į jo vagonus sušoka tiek žmonių, kad net nespėji patikrinti, ar jie apskritai nusipirko bilietus.
– Pone Sinkevičiau, jūs neabejotinai esate perspektyvus politikas. Ar politiką matote kaip viso gyvenimo kelią? Ar tai jūsų ilgalaikis apsisprendimas? Žinoma, vertinant iš dabartinės perspektyvos, nes niekas nežino ateities.
– Ateities iš tiesų nežinau, todėl man sunku tai pasakyti.
– Ar norėtumėte visą savo gyvenimą sieti su politine veikla?
– Nežinau. Tai nėra lengvas kelias, o buvimas politikoje reikalauja labai daug. Gyvenimo ir darbo balansas čia yra kitoks nei daugelyje kitų sričių. Todėl tikrai nenorėčiau teigti, kad tai bus visam gyvenimui. Niekada negali žinoti. Galbūt vieną dieną nuspręsiu, kad nebeturiu ką pasiūlyti valstybei, kad nebeturiu pakankamai energijos. Tuomet nematyčiau prasmės vien užimti pareigas. Manau, tai nebūtų būdinga mano charakteriui.
Kol turiu energijos, kol turiu idėjų, kol galiu žmonėms žiūrėti į akis, atsakyti į jų klausimus, su jais kalbėtis ir juos išgirsti, tol noriu savo energiją skirti valstybei. Tačiau viskas gali pasikeisti. Yra įvairių minčių, sulaukiu ir įvairių pasiūlymų. Vis dėlto, šiandien turiu visuomenės suteiktą mandatą dirbti Europos Parlamente.
Nors nemažai kas mėgina sumenkinti Europos Parlamento svarbą tarsi ten nebūtų rimto darbo, man atrodo priešingai. Lietuvai labai svarbu turėti aktyvius ir kompetentingus atstovus Europos Parlamente. Mūsų šalies delegacija yra nedidelė, todėl ypač svarbu, kad jos nariai dirbtų maksimaliai efektyviai ir turėtų kuo didesnę įtaką. Ne mažiau svarbu ir tai, kad ten būtų žmonės, kurie iš tiesų dalyvauja darbe, o ne tie, kuriuos posėdžiuose ar komitetuose sutiksi itin retai.
Žinoma, toks darbas nėra labai matomas visuomenei. Tačiau tuomet kyla klausimas: kodėl jis nėra matomas? Kodėl jis neatrodo įdomus? Kodėl dėmesys Europos politikai dažnai atsiranda tik tada, kai koks nors europinis reguliavimas jau tiesiogiai paliečia mūsų gyvenimą?
– Saulius Skvernelis viešai reiškė nepasitenkinimą dėl jūsų pasakymo, kad jo nebus frakcijoje. Sakė, jog tai buvo tarsi peilis į nugarą. Ką apie tai manote?
– Nieko ypatingo. Manau, kad tai buvo emocinga reakcija. Akivaizdu, kad ši situacija nėra lengva. Visų pirma, ji labai sunki pačiam Sauliui.
– Akivaizdu. Kaltinimai korupcija – labai rimtas dalykas.
– Taip pat nėra lengva ir bendruomenei. Manau, kad daugelis jos narių iki šiol negali tuo patikėti ir tikisi, kad galbūt buvo manipuliuojama jo vardu, pasinaudota, galbūt pateikti klaidinantys parodymai. Tačiau faktas yra tas, kad kol vyksta tyrimas ir kol nėra priimtas jį išteisinantis sprendimas, organizacija turi judėti pirmyn. Taip, tai labai sunkus ir nelengvas sprendimas, tačiau šiandien jis, mano manymu, yra teisingiausias.
– Turite omenyje savo pasakymą, kad jam ne vieta jūsų frakcijoje?
– Sakyčiau kiek kitaip. Tai galimybė užtikrinti, kad jis nebūtų dirbtinai siejamas su vienais ar kitais politiniais sprendimais. Net ir dabar vyksta diskusijos, kad demokratams galėtų būti patikėta Žemės ūkio ministerija, kuri pagal koalicinius susitarimus natūraliai priklausytų „Nemuno aušrai“. Daugelis mato, kad tai būtų paprasčiausias sprendimas. Tačiau iš karto atsiranda žmonių, kurie klausia: „Aha, o kaip tuomet tvarkysitės su Augalininkystės tarnyba?“
Ir pats Saulius, ir partija nenori būti nuolat įtraukiami į šias nereikalingas diskusijas. Tačiau faktas tas, kad mums visiems sunku tuo patikėti, todėl laukiame šios istorijos pabaigos. Ko gero, labiausiai jos laukia pats S. Skvernelis, tikėdamasis, kad visa tai galiausiai pasirodys buvęs tik blogas sapnas ar klaida.
– Jūs, be abejo, susipažinote su viešai paskelbta informacija apie vadinamąją Augalininkystės tarnybos bylą. Nekalbant apie galimą S. Skvernelio vaidmenį ar įtarimus dėl galimo pinigų gavimo per tarpininkus, kalbu apie pačią sistemą. Ar jus nustebino tai, kad praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybėje vis dar gali veikti sistemos, kuriose legalų verslą kontroliuoja organizuoto nusikalstamo pasaulio atstovai? Tikrų tikriausi banditai. Ir kad tai galimai vyksta iki šiol?
– Tai šokiruoja ne mažiau nei istorija su automobilio numeriais „ZAKON“ (3AKOH) ar tai, kas vyksta pasienio regione. Tiesą sakant, nuvykus į pasienį vietiniai gyventojai nesunkiai parodytų, kas slepiasi už tokių simbolių ir kas sau leidžia daugiau nei „zakonno“ (teisėta).
– „ZAKON“ buvo automobilio valstybiniai numeriai. Jei neklystu, jie buvo pritvirtinti prie „BMW X5“, kuriuo važinėjo policijos pareigūnė. Formaliai automobilis, regis, priklauso jos sugyventiniui, tačiau tai esmės nekeičia.
– Įsivaizduojate, kokią simbolinę reikšmę tai turi būtent tame regione? Tai siunčia žinią, kad kažkas jaučiasi visiškai nebaudžiamas. Mane labiausiai šokiravo šių reiškinių mastas. Kai pirmą kartą apie tai sužinojau, rodos, ir jūsų laidoje sakiau, kad pasijutau visiškai naivus. Supratau, jog nepažįstu valstybės tiek, kiek maniau ją pažįstantis. Dažnai gyvename savotiškame Vilniaus burbule – matome sparčiai augančias technologijų įmones, inovacijas, pažangą.
Jie čia įsikūrė, moka mokesčius, nesusodina teisininkų komandų ir nesistengia išsisukti nuo mokesčių – tai visai kitoks mąstymas. Ir atrodo, kad tikrai esame nušuoliavę toli. Todėl toks epizodas ypač stebina.
Būtent dėl to ir sakau: jei vis dėlto sutartume dirbti kartu, labai norėčiau atlikti korupcijos rizikos vertinimą, sudaryti jos žemėlapį ir nustatyti, kur ir kokios problemos egzistuoja. Aš net nežinojau, kad tokia Augalininkystės tarnyba apskritai egzistuoja, o čia, pasirodo, dvidešimt metų veikianti schema – tai man taip pat labai nepatinka.
– Jūsų būsimų koalicijos partnerių žmonos ten dirbo.
– Lietuva maža, galima sakyti.
– Įdarbintos tuomet, kai atėjo į valdžią.
– Ir išdarbintos, kai prasidėjo skandalas. Grįžtant prie esmės – labai tikiuosi, kad visas Augalininkystės tarnybos skandalas neapsiribos vien S. Skverneliu – štai pagauta didžioji žuvis, o visa kita – nesvarbu. Jei tai, kas viešai kalbama, yra tiesa – kad tai dvidešimt metų veikianti schema ir Darbo partijos sutuoktiniai gyveno nuostabų gyvenimą, kol nepasibeldė trečias banditas ir neprasidėjo schemų multiplikavimas – tai reikia išsiaiškinti, kodėl tokios schemos apskritai veikia.
Tie kroviniai – kur jie važiavo? Į Rusiją. Vadinasi, į Rusiją pas mus viskas labai laisvai važiuoja? Kažkur kažkas, matyt, nepastebėjo arba tiesiog žiūrėjo pro pirštus.
Labai noriu tikėti, kad tyrimas bus išsamus ir pažvelgs į sisteminę korupciją. Kitu atveju, jei dėmesys sutelktas tik į S. Skvernelį ir visa kita nurašoma – kad kažkas davė parodymus ir tiek, – nenustebkime, jei po kelerių metų ar anksčiau pamatysime tą patį, galbūt net didesniu masteliu.
– Ačiū už pokalbį. Manau, kitą kartą neišvengiamai kalbėsimės užsienio politikos aktualijomis. Kaip manote?
– Kiek kviesite, tiek visada būsiu pasiruošęs ateiti ir kalbėti įvairiomis temomis. Kaip matėte, pradėjome nuo socialinės politikos, tačiau užsienio politikos aktualijos – ypač dabartiniame geopolitiniame kontekste – yra ne mažiau įdomios.
Dėkui.
Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA
person ELTA (ELTA)