Kriminologas apie kunigų pedofilijos bylas: sunku patikėti, kad niekas iš Bažnyčios hierarchų apie tai nežinojo
Teisėsauga Seksualiniai nusikaltimai Viešoji tvarka ir saugumas Korupcija
Vilnius, rugpjūčio 13 d. (ELTA).
Teisėsaugai pranešus apie seksualinio pobūdžio nusikaltimais prieš vaikus kaltinamus du kunigus, Vilniaus universiteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas sako, kad pati žinia nestebina, nes tokių atvejų būta ir kitose šalyse. Visgi mokslininkas neslėpė, kad nuostabą kelia tai, kad nusikaltimai galėjo būti daromi 23 metus ir esą niekas apie tai nežinojo.
G. Sakalauskas interviu Eltai atkreipė dėmesį, kad neretai seksualinės prievartos nusikaltimai padaromi uždarose struktūrose, kur vieni asmenys turi paklusti kitiems. Bažnyčia, mokslininko teigimu, yra viena iš institucijų, kurioje sąlygos išnaudojimui tinkamos.
Sunku patikėti, kad niekas nežinojo
– Ar jums sukėlė nuostabą prokuratūros žinia apie teismui perduotas bylas, kuriose kaltinami kunigai? Vienas jų – seksualinio pobūdžio nusikaltimais prieš vaikus, kurie, manoma, buvo daromi daugiau nei 20 metų.
– Nesukėlė, nes tokių atvejų ir Lietuvoje vis iškyla kas kelis metus. Atsimenu didesnį tokį Lietuvoje iškilusį atvejį prieš 10 metų. Tokių atvejų buvo ir kitose šalyse. Vokietijoje buvo atliktas didžiulis tyrimas apie tokius nusikaltimus, tokie atvejai iškyla ir Prancūzijoje, Kanadoje. Tad manęs tai nenustebino iš esmės, nes tokie atvejai nutinka ir Katalikų Bažnyčioje, ir kitose įstaigose.
– O ar nenustebino tai, kad, kaip pranešė prokuratūra, vienam iš kunigų inkriminuojami nusikaltimai 34 epizoduose?
– Tai gal kiek ir stebina. Kai mes kalbame apie tuos atvejus, kurie yra iškilę po Antrojo pasaulinio karo, tai yra istorijos, įvykusios uždarose institucijose, pavyzdžiui, vienuolynuose, kur buvo globojami našlaičiai vaikai, tai buvo kita situacija. Tuo metu viešumo buvo mažiau, galbūt buvo labiau tikima Bažnyčios sakralumu. (...) Prieš 50 metų apskritai buvo sunku suvokti tokius atvejus, nes jie tiesiog nebuvo žinomi, nebuvo tyrinėjami.
Dabar mes tos informacijos tikrai žinome daug, žinome kokie dalykai vyksta, kad yra žmonių, kurie turi seksualinį potraukį vaikams. Ir jeigu nusikaltimai galimai buvo daromi tiek daug metų, tiek daug nukentėjusiųjų buvo, bet tai niekas nepaaiškėjo, tai ši situacija tikrai stebina. Sunku yra patikėti, kad niekas nežinojo, nepastebėjo. Ir ypatingai sunku patikėti, kad niekas iš hierarchų nežinojo. Juk žmogus buvo ne vienoje parapijoje, paprastai yra bendraujama su žmonėmis, su parapijiečiais, su tikinčiaisiais. Tokie dalykai turėjo būti pastebimi.
– Kaip suprantu, jus stebina, kad per daugiau nei 20 metų, kai vienas kunigų galimai darė nusikaltimus, esą nebuvo niekam kilę jokių įtarimų?
– Taip. Juk kalbame apie šiuos laikus, kai ta problema yra žinoma, analizuojama.
– Ar dvasininkų luomo atstovų galimai įvykdyti seksualinio pobūdžio nusikaltimai arba Bažnyčios aplinkoje padaryti tokio pobūdžio nusikaltimai kažkuo skiriasi nuo tokio pat pobūdžio nusikalstamų veikų, kurias įvykdo kiti žmonės, ne dvasininkai?
– Bendras panašumas yra tas, kad tokie dalykai įvyksta struktūrose, kur yra galios disproporcija, tai yra ten, kur kažkas turi galią kažkam ir kažkas turi paklusti. Prie tokių struktūrų galime priskirti ir kalėjimus, ir globos namus, kurie tuo požiūriu daugelyje šalių yra po padidinamuoju stiklu. Tai Bažnyčioje tai yra ypatingai stipru, nes joje yra dvasininkas, žmogus, kuris dirba ir su vaikais, ir turi dvasinį autoritetą. Norint išnaudoti vaiką, tam sąlygos bažnyčioje yra palankios kaip ir bet kurioje kitoje tokioje pačioje struktūroje.
Išskirtinumas yra tas, kad visi žmonės tikisi iš Bažnyčios dvasinio autoriteto. Būna ypatingai skauda, kai žmonės, kurie sako, kad yra tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus, daro dalykus, kurie yra iš tiesų labai skausmingi. Pavyzdžiui, Vokietijoje po to, kai paaiškėjo kunigų pedofilijos atvejai, milijonai žmonių nusigręžė nuo Bažnyčios ir nusprendė nebebūti toje struktūroje.
Kitas dalykas – Bažnyčia bando saugoti savo autoritetą, išlaikyti autonomiškumą. Katalikai sako, kad Bažnyčia nėra valstybės dalis, ji tiesiog yra pati savaime. Tada Bažnyčia bando savais keliais tą daryti (tirti galimus kunigų pedofilijos skandalus – ELTA) ir tada atsiranda įtampa tarp valstybės interesų ir baudžiamojo persekiojimo bei Bažnyčios požiūrio.
Šiuo atveju, skaitant Gintaro Grušo pranešimą, klausant prokuroro Justo Lauciaus pranešimą, tarp eilučių galima įskaityti, kad tas bendradarbiavimas su Bažnyčia buvo. Tai yra išskirtinumas, taip nebūtinai kiekvieną kartą nutinka. Bažnyčia neretai turi savo veikimo būdus, pavyzdžiui, perkelia perkelia kunigus (į kitas parapijas – ELTA), nes žino, kad gresia didelės bausmės, tad taip galbūt ir bando apsaugoti dvasininkus. Kitose struktūrose taip nebūna. Pavyzdžiui, jei globos namuose, vaikų darželyje taip nutinka, tai nei ta struktūra, nei ministerija tikrai negins to žmogaus.
Atskira struktūra už valstybės ribų
– Ar yra atliktų mokslinių tyrimų, kurių rezultatai parodytų, kad Bažnyčia yra labiau linkusi slėpti pedofilijos skandalus, arba jog yra atvirkščiai?
– Tokių tyrimų aš nežinau. Bet procesai rodo, kad Bažnyčia bando tas problemas spręsti savais būdais. Taip buvo Vokietijoje, bet tokia situacija greičiausiai egzistuoja ir kitose šalyse. Bažnyčia tokias problemas sprendžia tarsi už valstybių ribų tam tikrais metodais, pasiremdama savo hierarchija. Tai matyti ir be tyrimų.
Prisiminkime skandalus Lenkijoje, po kurių teko atsistatydinti ir vyskupams. Bet taip yra todėl, kad Bažnyčia yra specifinė institucija, mes jokio kito analogo neturime. Sakau, jeigu taip nutiktų „Ąžuoliuko“ chore, tai jokia valstybinė struktūra nepultų ginti (galimai vaikus išnaudojusio asmens – ELTA). (...) Tiesiog mes neturime tokių analogų, kurie būtų už valstybės ribų, kurie turėtų savo kanonų teisę, savo priemones ir kitokį požiūrį kaltininką.
– Ar, jūsų manymu, Bažnyčia bando kovoti, užkirsti kelią galimiems pedofilijos skandalams? Vilniaus arkivyskupijos atstovas patvirtino, kad vienas iš kunigų, kuriam iškelta byla, dalyvavo mokymuose, skirtuose nederamo elgesio prevencijai. Gal tai rodo, kad tokie mokymai nėra efektyvūs?
– Bažnyčia šių priemonių ėmėsi tik prieš keletą metų, kilus keliems skandalams. Tokios priemonės, mano supratimu, yra gerai, verčia kalbėti čia tema. Bet aišku, kad tai nėra jokia panacėja. Žmonės, kurie nori vaikus išnaudoti, tą vis tiek gali daryti. Bet, kaip minėjau, Bažnyčios pastangos kurti prevencines priemones yra sveikintinos. Taip pat ir Bažnyčios komunikacija prieš kokius 4–5 metus buvo daug prastesnė šia tema negu dabar.
– Nei prokuratūra, nei Vilniaus arkivyskupija viešai neįvardijo kunigų, kuriems iškeltos baudžiamosios bylos, pavardžių. Tokios pozicijos argumentuojama nekaltumo prezumpcija, poreikiu apsaugoti aukas. Jums tokie argumentai atrodo įtikinami?
– Taip. Jeigu žmonės nėra vieši, tai jų viešinimas dar yra iki teismo... Tai aš pateisinčiau tokią prokuratūros ir Bažnyčios laikyseną. Tos pavardės vis tiek greitai paaiškėjo. Bet sutikčiau, kad kai nėra tokio viešo asmens statuso, nereikėtų pulti skelbti pavardes.
– Viešai svarstoma, kad įvardijus kaltinimų sulaukusių kunigų pavardes, į teisėsaugą dėl jų veiksmų galėtų kreiptis ir daugiau galimų nukentėjusiųjų. Pagrįstas toks mąstymas?
– Spėju, kad prokuratūra tyrimą atlikinėjo daug laiko, turbūt tyrėjai išsiaiškino viską, ką buvo įmanoma toje byloje išsiaiškinti. Aš sutikčiau, kad po tokių žinių paskelbimo – ką matome ir iš tyrimų, Garliavos istorijos kontekste – padaugėja pranešimų apie galimus nusikaltimus. Nebūtinai tie pranešimai pasiteisina, bet pati visuomenė tampa jautresnė. Tai man atrodo, vien (galimai padarytų nusikaltimų – ELTA) fakto paviešinimas gali skatinti žmones kreiptis. Abejočiau, ar dėl tų dviejų žmonių (kunigų, kurių bylos perduotos teismui – ELTA) abejočiau, ar būtų kažkas naujo. (...)
– Aukoms, kurias galimai išnaudojo kunigai, prabilti yra sunkiau negu kitiems nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems asmenims, kuriuos galimai išnaudojo ne dvasininkų luomo atstovai?
– Esu girdėjęs daug liudijimų, ypatingai iš nukentėjusiųjų Vokietijoje žmonių, kurie jau yra suaugę ir tik dabar pasakoja apie tas skaudžias patirtis, prisiminimus. Bažnyčios kontekstas čia nesukuria to sudėtingumo situacijos. Iš esmės labiau sudėtinga prabilti aukai, kai buvo ar yra santykis tarp aukos ir kaltininko, ar tai būtų artimi žmonės, ar mokytojai, autoritetai, dvasininkai.
Kertinė ašis yra ta, kad yra žmogus, kuriuo tu pasitiki ir jis tau daro kažką, kur tu gal net tik po daug metų suvoki, kad tai buvo baisūs dalykai. (...) Dažniausiai dvasininkai turi autoritetą ir jų aukoms yra sunku susivokti. Be to, nukentėjusieji dažnai jaučia jausmą, neprimetamą net iš šono. O būna, kad ir iš šono bandoma primesti kaltę, kai sako: „Gal nereikėjo ten vaikščioti, rengtis kažkaip seksualiai?“ Tada ir patiems nukentėjusiems gali atrodyti, kad jie kažką negero padarė. Tai yra visiškai objektyviai nepagrįsta, bet subjektyviai tuos kaltės, gėdos jausmus žmonės jaučia, ypač tada, kai tas kaltininkas yra kažkokiame santykyje su tavimi.
person Gytis Pankūnas (ELTA)
Kroatijos valdžios institucijos pranešė, kad rado žmogaus palaikus ieškodamos dviejų prie šalies krantų dingusių portugalų turistų. Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras informavo, kad dar tęsiamos paieškos vieno vyro, kurių valtis pateko į audrą. Portugalijos užsienio reikalų ministerija platformoje „X“ rašė, kad vyriausybė „su dideliu susirūpinimu ir glaudžiai bendradarbiaudama su Kroatijos valdžios institucijomis“ stebi padėtį.arrow_forward
Saudo Arabijos prekybos konglomerato „BinDawood Holding“ vadovas Ahmadas BinDawoodas, paskelbė apie galimą investiciją į Lietuvos maisto pramonę.
Pagal svarstomas galimybes yra naujos gamyklos statyba Lietuvoje ir produkcijos eksportas į Saudo Arabiją.
Įmonė jau pusmetį domisi investicijų Lietuvoje galimybėmis, pabrėžiant saugumą investicijoms ir palankią investicinę aplinką šalyje.arrow_forward
Profesinės sąjungos atstovai kritikuoja informacijos pateikimą apie Vilniaus kalėjimo darbuotojų netarnybinius ryšius be tinkamų tyrimų ir įrodymų. Liepos mėnesį dėl artimų santykių su nuteistaisiais darbą paliko dvi kalėjimo pareigūnės, o kitai panaikintas leidimas patekti į kalėjimą. Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė Loreta Soščekienė teigia, kad skuboti sprendimai ir nepagrįsta informacija kelia grėsmę kalėjimų sistemai ir darbuotojų autoritetui.arrow_forward