link
Nuoroda pasidalinimui:
https://jega.lt/naujiena/juzintu-krasto-kapinese-palaidota-15-lietuvos-laisves-kovotoju-ir-kitu-sovietu-genocido-auku-4675852  content_copy email

Jūžintų krašto kapinėse palaidota 15 Lietuvos laisvės kovotojų ir kitų sovietų genocido aukų

Istorija Lietuvos istorija Valstybės represijos Medicininiai tyrimai Lietuva Vilniaus universitetas Lietuvos kariuomenė

Vilnius, liepos 26 d. (ELTA).

Rokiškio rajone, Jūžintų krašto kapinėse, sekmadienį iškilmingai palaidota 15 Lietuvos laisvės kovotojų ir kitų sovietų genocido aukų, rastų netoli senųjų Jūžintų kapinių, prie buvusios NKVD (KGB) būstinės, bulvėms laikyti skirtose duobėse. 

Su velioniais atsisveikinta Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, palaikai palaidoti valstybinėse ir šeimyninėse kapavietėse, palydint karstus trimis pagarbos ir atminimo salvėmis, artimiesiems perduotos Lietuvos Respublikos vėliavos, kaip valstybės simbolis, už kurį kovojo ir žuvo Lietuvos partizanai, skelbia Lietuvos kariuomenė.

„Lietuvos partizanai – okupacijos metu veikė kaip organizuota Lietuvos kariuomenė ir vienintelė teisėta valdžia okupuotoje Lietuvoje. Prisidėdama prie partizanų palaikų paieškos dabartinė Lietuvos kariuomenė pagerbia savo pačios pirmtakus, nes Lietuvos partizanai – mūsų kariai“, – sakė Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vado pavaduotojas plk. Darius Vaicikauskas.

Vilniaus universiteto antropologei bei Teismo medicinos laboratorijos ekspertėms atlikus antropologinius ir genetinius tyrimus pavyko identifikuoti devynis 2025 m. rastus palaikus: 35-erių Edvardo Trano, 22-ejų Vytauto Dičiaus, 16-mečio Leono ir 23-ejų jo brolio Broniaus Pajedų, 19-mečio Napalio Kušlio, 23-ejų Albino Kilo, 19-mečio Stanislovo Vanago, 18-mečio Jono Matuzonio ir 21-erių Prano Staškevičiaus. Šešių palaikų kol kas nepavyko identifikuoti, jų DNR yra saugomi duomenų bazėje.

Partizanų paieškas Jūžintuose organizavo, joms vadovavo ir istorinius duomenis surinko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, archeologinius tyrimus vykdė Praeities tyrimų institutas, padedamas Lietuvos kariuomenės Karaliaus Mindaugo husarų bataliono karių, pagal Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasirašytą bendradarbiavimo sutartį.

Lietuvos kariuomenei Laisvės kovotojų-partizanų atminimas ir tiesioginis prisidėjimas prie jų palaikų paieškos, ekshumavimo bei garbingo palaidojimo yra pamatinis institucijos identiteto, moralinio įsipareigojimo ir dvasinės stiprybės šaltinis. Partizanai buvo ištikimi savo priesaikai, nepagailėjo svarbiausio dalyko –  gyvybės už Lietuvos laisvę, tad žinojimas, kad už Tėvynę paaukota gyvybė bus gerbiama per amžius, kuria psichologinį pamatą besąlygiškam pasiryžimui ginti Lietuvą ateities krizių metu.

1944 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, šalyje prasidėjo partizaninis karas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Pavieniams partizanams išsislapstyti pavyko iki 7-ojo dešimtmečio vidurio.

Skaičiuojama, kad 1944 m. pabaigoje –1945 m. pradžioje miškuose jau galėjo būti apie 30 tūkst. vyrų. Tik nedaugelis jų buvo profesionalūs kariškiai, o tarp šių vyravo jaunesnieji karininkai. Jie tapo didesnių partizanų junginių – rinktinių, apygardų, sričių vadais, tuo tarpu mažesniems koviniams vienetams vadovavo tik privalomąją karo tarnybą atlikę ar jokio karinio pasirengimo neturėję ūkininkai, mokytojai, gimnazistai.

Dešimt metų vykęs pasipriešinimas, dar vadinamas Lietuvos karu, rezistencija, partizaniniu karu, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę – (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų.

person Ingrida Steniulienė (ELTA)