Ignas Dilys. Sekso kultūra

Vilnius, balandžio 26 d. (ELTA).

Padoriai kalbėti apie seksą nėra paprasta, mat pati kultūra apriboja visuomenės dėmesį lytiniams džiaugsmams, nustumdama juos į paribius ir šešėlius. Panašiai yra nutikę su mirtimi – apsižvalgius mieste, gali pasirodyti, kad niekas čia nebemiršta ir nebesimyli. Tik retsykiais pravažiuoja kuklus katafalkas arba troleibusas, išpuoštas vibratorių reklamomis. 

Laidotuvių eisenas iš kasdienybės ištrynė krematoriumų pramonė, o sekso  kultūrą iš esmės priglaudė internetas. Elektroninė terpė sukuria daugybę galimybių pašėlti, viliodama anonimiškumo iliuzija ir siūlydama virtualybės malonumus. Vis dėlto, kol žmonės galutinai nesuskaitmenėjo, kopuliacijos aktai jiems teberūpi. Šis interesas skverbiasi į viešumą, jis skleidžiasi ne vien tiesmukais užrašais ant sienų, bet ir subtilesnėmis užuominomis. 

Prisimenu oficialią Lietuvos Kultūros ministerijos misiją, kuri yra diegti asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičiančią kultūrą. Iškyla klausimas: kaipgi sekso kultūra gerina mūsų gyvenimą?

Apie sekso kultūros raidą galime spręsti iš įvairių meno kūrinių. Komentuoti poravimosi metaforas šiuolaikinės daiLĖS ar muzikos abstrakcijose man būtų per drąsu, todėl čia pasidalinsiu apibendrintais įspūdžiais iš literatūros ir kino sferų. Pastebiu, kad lytiškumas jose išlieka svarbi tema, o seksas – anaiptol. 

„Auksiniu leopardu“ ir daugeliu kitų prizų apdovanotame Saulės Bliuvaitės filme „Akiplėša“ paauglės lavina gundymo triukus ne svajodamos išlieti lytines aistras, o tik svaigdamos apie modelio karjerą, kuri išvestų mergaites iš beviltiško užkampio į tikrą gyvenimą. Igno Miškinio surežisuotame filme „Pietinia kronikas“ nekaltybės praradimas skambant „Bolero“ – stiprus devyniasdešimtinių simbolis. Beviltiškai pasenęs ten Ravelis ir nykiai sureikšmintas lytinis aktas. Scena gražiai kontrastuoja su šiandieninės Lietuvos pažanga. Modernioje kultūroje svarbu apie lytiškumą mąstyti plačiai – užgriebiant kuo daugiau trans-, meta- ir ultra- atspalvių, o seksą paliekant pilkoje nuošalėje. 

Štai, Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“ dar prieš porą metų parodė kryptį – ten svarbiausias veikėjas yra aseksualus vyras, nejaučiantis jokio potraukio kopuliuotis. Vis dėlto jis pajėgia sudominti ir patraukia dar smarkiau už tradicinius eržilus. 

Rašytoja Rasa Aškinytė jau prieš dešimtmetį užčiuopė laiko pulsą romane „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Tas žmogus, be abejo, vyras, ir jis tik apsimetinėjo, kad jam nieko nereikia. Stipriąja ilgai vadinta lytis šiais laikais priversta ieškoti naujų vaidmenų. Vyro padėtį patriarchijos ir falokratijos griūties fone puikiausiai atskleidžia komiškas berniukas iš jau minėto filmo „Akiplėša“. Jis nenustygsta nupiešti ant reklaminio modelių atrankos plakato „ką nors normalaus“, tai yra – bybį. Ir nupiešia. Labai juokinga scena. 

Moterys suvokia savo galias, žino, ko nori, ir drąsiai siekia. Jų tikslų ir siekių lentelėse falas nebepatenka į aukščiausias pozicijas. Ne todėl, kad moterys smarkiau ėmė linkti prie savo lyties partnerių. Jos tiesiog renkasi mylėtis su vyrais taip, kaip pageidauja pačios. 

Lenkijos rašytoja Agnieczka Szpila neseniai pristatė romaną „Heksės“, kuriame vaizduoja Senomergių judėjimą, propaguojantį seksą be penetracijos. Knygą į lietuvių kalbą puikiai išvertė Irena Aleksaitė. Lankydamasi Vilniuje kylanti lenkų literatūros žvaigždė karštai kalbėjo apie perdėtą erekcijos išaukštinimą ir palaimingą seksą be jokios skverbties. Penetracijos prievolės atsisakymas išlaisvina abu partnerius. Moteris gali diktuoti scenarijų, nustatyti ritmą ir mėgautis švelnumu, o vyro nebeslegia įsivaizduojama pareiga meilės guolyje pademonstruoti aukščiausius išmatuojamus rodiklius. 

Mokslininkai pastebi, kad žmonija pagal daugelį objektyvių duomenų dabar gyvena geriau nei kada nors anksčiau, o ypač ryškiai per praėjusį šimtmetį yra pagerėjusi mergaičių ir moterų gyvenimo kokybė. Galėtume pasvarstyti, koks čia mūsiškės Kultūros ministerijos indėlis, tačiau akivaizdu, kad prie moterų gerovės nemenkai prisideda naujoviška sekso kultūra. 

Ignas Dilys, Politika.lt