V. Janulevičius. Vokietijos pamokos Lietuvai

Vilnius, rugpjūčio 4 d. (ELTA).

Viešojoje erdvėje šiemet vėl skamba žinia: Lietuvos ekonomika, regis, atsigauna – BVP antrąjį ketvirtį augo 3 proc., verslas ir gyventojai daugiau perka, keliauja, investuoja. Tačiau kalbantis su regionų pramonės įmonių vadovais, girdžiu visai kitas nuotaikas. 

Vieni sako, kad ilgus metus augusios gamyklos šiandien sustojo – trūksta užsakymų, kyla sąnaudos, vis sunkiau rasti specialistų. Kiti – kad tenka stabdyti naujus projektus, nes neaišku, kokios bus energijos kainos ir ar išvis išsilaikysime, jei nauji JAV tarifai liks ilgam. O jei išsilaikysime – tai kažin ar investuosime. Naujoji pasaulio ekonominė tvarka ir geopolitinės įtampos gerokai griauna mūsų gamybininkų lūkesčius. 

Regionuose pramonė – ne tik ekonomikos variklis, bet ir bendruomenės ramstis. Mažesni miestai gyvena pagal vietinių įmonių pulsą. Jei pramonės sveikata prastėja, apie tai labai greitai sužino ir mokyklų, ligoninių, parduotuvių darbuotojai. Ekonomikos „sveikata“ skaičiais Vilniuje dar nereiškia, kad kiekvienas regiono gyventojas jaučiasi užtikrintas dėl rytojaus.

Vokietija – pamoka, kad „amžinos“ pramonės nėra. Klaidos ten, kur per vėlai sureaguota

Pažįstu ne vieną lietuvį, dirbantį Vokietijos miestuose. Jie sako – dar prieš kelerius metus čia buvo stabilu kaip banke: užtektinai darbo, visi žinojo, kad „pramonė Vokietijoje niekada nesustos“. 

Šiandien situacija kita – gamyklos mažina apsukas dėl aukštų elektros kainų, griežtų reikalavimų ir nuolatinio neapibrėžtumo. Praradus vieną įmonę, visas miestelis netenka ne tik pajamų, bet ir ateities planų.

Vokietijos sprendimas gelbėti savo pramonę kilo iš elementarios būtinybės – pastaraisiais metais net ši, stipriausia Europos ekonomika, susidūrė su pramonės nuosmukiu, aukštomis energijos kainomis, investicijų stagnacija ir stiprėjančia konkurencija iš JAV bei Kinijos.

Todėl buvo priimtas vadinamasis Merzo (Friedrich Merz) planas, kuriame numatytas 500 mlrd. eurų investicijų fondas infrastruktūrai, žaliajai transformacijai, inovacijoms ir gynybai. Be to, buvo įvestos beprecedentės paskatos pramonei: mokesčių lengvatos (46 mlrd. eurų), spartesnis leidimų išdavimas, valstybės subsidijos elektros kainai (iki 5 ct/kWh), o į „Made for Germany“ iniciatyvą pritraukta 61 stambiausia įmonė, iki 2028 m. įsipareigojusi investuoti daugiau kaip 630 mlrd. eurų.

Šios priemonės ne tik stabdo gamyklų uždarymus ir darbo vietų nykimą, bet ir leidžia regionams prisitraukti investicijas, plėsti aukštos pridėtinės vertės pramonę bei stiprinti gynybos sektorių. Svarbu ir tai, kad valstybė, siekdama užtikrinti ilgalaikį saugumą, nusprendė atskirai finansuoti gynybos išlaidas, kurias atleido nuo įprastų skolų ribojimų. 

Tokie žingsniai siunčia aiškią žinutę: pramonė, inovacijos ir gynyba yra ne tik ekonomikos, bet ir visos visuomenės stabilumo, socialinio pasitikėjimo bei nacionalinio saugumo pagrindas. Tai pamoka ir Lietuvai – valstybės vaidmuo čia lemiamas, ypač kai reikia įveikti regioninį atotrūkį, išlaikyti darbo vietas ir užtikrinti konkurencingą pramonės ateitį.

Tarifų smūgis ir geopolitika: regionų įmonėms – egzistencinis iššūkis

Ne vienam Lietuvos gamintojui 15 proc. muito tarifas JAV rinkoje atrodo lyg nuosprendis. Jei pelno marža tesiekia 6–7 proc., toks tarifas ją tiesiog nušluoja. O regionuose tokios įmonės – pagrindiniai darbdaviai. Mažėjant eksportui, mažėja ir darbo vietų, užsakymų tiekėjams, vietos transportininkams, paslaugų sektoriui. Prasideda grandininė reakcija, kurios pasekmes jaučiame visi – per mažėjantį vartojimą, augantį netikrumą, emigracijos bangą.

Šią vasarą lankiausi Panevėžyje, kur susitikau su kelių stambių pramonės įmonių vadovais. Ne viena jų atviravo: modernizacijos projektai atidėti neribotam laikui, nes dėl naujų tarifų ir rinkos neapibrėžtumo neaišku, ar įmonės išvis galės išlikti konkurencingos. Vienas vadovas atvirai klausė: „Jei užsidarysime mes – kas čia liks?“ Šį rūpestį girdžiu ne tik Panevėžyje, bet ir daugelyje Lietuvos regionų.

Gynybos pramonė: saugumas ir nauja viltis regionams

Karas Ukrainoje viską pakeitė. Lietuvoje galime kalbėti apie inovacijas, startuolius, bet be stiprios pramonės, ypač regionuose, mūsų saugumas bus tik popierinis. Gynybos pramonės plėtra – ne tik kariuomenės reikalas. Tai galimybė regionuose kurti aukštos vertės darbo vietas, pritraukti jaunimą, įdiegti naujas technologijas. Vakarų Lietuvoje jau matome, kaip gynybos srities užsakymai keičia verslų planus ir suteikia visai naują impulsą inžinerinei kūrybai.

Svarbu, kad tokia plėtra neapsiribotų vien didmiesčiais. Tik regionų gamybinės bazės, logistika ir kompetencijos garantuoja tiek tiekimo grandinių patikimumą, tiek darbo vietas, tiek regionų gyvybingumą.

Ką daryti? Ne dar viena programa – o realūs pokyčiai kiekviename regione

Kad Lietuvos pramonė neišgyventų vokiškos krizės, reikia aiškių veiksmų, nukreiptų į regionus:

Ką Lietuva turi daryti – priemonių rinkinys, kurio jau nebegalima atidėlioti

1. Nulinis pelno mokestis reinvestuojamam pelnui

Kaip ir Vokietijoje, reikia užtikrinti, kad įmonės, investuojančios į modernizaciją, inovacijas, energetinį efektyvumą ar gynybos pramonę, nuo reinvestuoto pelno nemokėtų pelno mokesčio. Tai paskatintų kapitalo kaupimą regionuose ir leistų spartinti struktūrinį atsinaujinimą.

2. Investicijų fondas regionų pramonei ir gynybai

Remiantis Vokietijos 500 mlrd. eurų fondo principu, būtina steigti ilgalaikį investicijų fondą, kuris realiai pasiektų regionus – Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Mažeikius. Fondo prioritetas – pramonės, inovacijų ir gynybos pajėgumų stiprinimas.

3. Lengvatinės paskolos ir mokesčių lengvatos – visiems regionams

Kiekviena regioninė įmonė turi gauti vienodas sąlygas investuoti ir modernizuotis: lengvatinės paskolos, rizikos kapitalas, mokesčių paskatos. Biurokratiniai barjerai turi būti eliminuoti, kaip tą daro Vokietija, diegdama „greitąjį leidimų kelią“.

4. Energija ir kapitalas – ne prabanga, o būtinybė

Regionų verslui reikia pigesnės elektros, ilgalaikių PPA sutarčių ir valstybės garantuotų paskolų. Tai leistų įmonėms drąsiai žengti į žaliosios transformacijos ir inovacijų kelią, o ne atsilikti dėl didelių fiksuotų sąnaudų.

5. Biurokratijos mažinimas regionuose

Kaip ir Vokietijos reformose, leidimų, inspekcijų, ataskaitų našta turi būti perpus sumažinta – ypač regionuose, kur pernelyg griežti reikalavimai stabdo naujas investicijas. Procesai turi būti maksimaliai skaitmenizuoti.

6. Darbo rinkos stiprinimas ir migracija – žmonės regionų ateičiai

Regionų pramonei reikia ne tik investicijų ar inovacijų, bet visų pirma – žmonių. Pastaraisiais metais darosi vis sunkiau pritraukti ir išlaikyti kvalifikuotą darbo jėgą: jauni žmonės išvyksta, o pramonės įmonėms dažnai trūksta tiek inžinierių, tiek technikos specialistų. Todėl būtina nuosekliai investuoti į specialistų rengimą ir perkvalifikavimą nuo mokyklos suolo iki universitetų regionuose. Valstybė turi aktyviai skatinti lietuvių grįžimą iš užsienio – tiek per finansines paskatas, tiek kuriant palankias sąlygas jų integracijai. Kartu būtina supaprastinti aukštos kvalifikacijos užsieniečių įdarbinimo procedūras, įvesti „vieno langelio“ principą regionuose, užtikrinti kalbos ir integracijos pagalbą. Tik taip regionai gali išlikti patrauklūs ne tik investicijoms, bet ir talentams – kaip tai jau įrodė Vokietijos regionų praktika, kur inovatyvi ir tarptautinė darbo jėga tapo atsinaujinančios pramonės pagrindu.

7. Eksporto plėtra – ne tik didmiesčių privilegija

Regioninės įmonės turi būti pilnavertės valstybinės eksporto politikos dalyvės – būtina padėti joms žengti į ne ES rinkas, dalyvauti tarptautinėse programose, naudotis valstybės garantijomis.

8. Žalioji transformacija – galimybė regionų įmonėms, ne našta

Kaip ir Vokietijos plane, ES reikalavimai turi būti derinami su regionų realybe: ilgesni pereinamieji laikotarpiai, papildomos investicijos į technologinį atsinaujinimą, konsultacijų ir paramos paketai regioninei pramonei.

Svarbiausia – nacionalinis investicijų ir konkurencingumo planas turi būti suderintas su regionų poreikiais ir orientuotas į ilgalaikį augimą, kaip tai daro Vokietija. Pramonės sėkmė, inovacijos ir saugumas turi tapti ne deklaracija, o tikra ekonomikos variklio ašimi kiekviename Lietuvos mieste. Vis dažniau didmiesčių gamintojai žvalgosi į regionus, norėdami ten kurti naujas gamyklas ar plėsti veiklą, tačiau jų planus dažnai stabdo infrastruktūros trūkumai, sudėtinga biurokratija ar darbo jėgos stygius. Tinkamai suformuota regioninė politika gali tapti postūmiu naujam Lietuvos pramonės atsinaujinimui, paskatinti inovacijų sklaidą ir užtikrinti, kad augimas būtų įmanomas ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kiekviename mūsų šalies regione.

Kodėl tai svarbu kiekvienam iš mūsų?

Pramonė – tai mūsų ekonomikos stuburas ir technologinės pažangos variklis. Be stiprios, įvairiose Lietuvos vietovėse veikiančios pramonės, nebūtų ir stabilaus užimtumo, tvarios regionų plėtros, investicijų į inovacijas ar konkurencingų atlyginimų. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje itin svarbu, kad kuo daugiau būtinų gaminių ir paslaugų galėtume pasigaminti savo šalyje – tik taip sumažinsime priklausomybę nuo išorinių tiekimo grandinių ir išvengsime netikėtų krizių. Tai ne tik ekonomikos, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.

Noriu tikėti, kad Lietuva ne tik išmoks Vokietijos pamoką, bet ir pasirinks savąjį kelią – tokį, kuriame stipri pramonė, regionai ir gynyba bus nacionalinis prioritetas, o mūsų žmonės – pagrindinė vertybė.

Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.