V. Janulevičius. Tai mūsų pasirinkimo valanda

Vilnius, gegužės 9 d. (ELTA).

Lietuva mini Europos dieną, ir dabartinėmis aplinkybėmis tai turėtų būti ne simbolinis minėjimas, o esminė mūsų ekonominės darbotvarkės dalis.

Lietuva – rytinis Europos Sąjungos pakraštys, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Stebėtinai ilgai buvome pavyzdžiu, kaip net per pandemiją, energetinį šoką ir infliacijos bangą galima išlaikyti augimą, konkurencingumą ir stabilumą. Gal kiek užmigome ant laurų. Vengiame priimti sprendimus ten, kur jų reikia skubiai, ir kartu užsiimame pavojingais socialistiniais eksperimentais.

Bet turiu įspėti: mes jau pradedame labai realiai jausti realių tektoninių lūžių poveikį: nuo JAV tarifų iki Kinijos dempingo, nuo Vokietijos energetinės politikos nenuoseklumo ir politinio nestabilumo iki ES sprendimų netvarumo. Tai ko imsimės?

Bausk sąjungininkus, kad priešas bijotų?

2025 m. pavasarį JAV grąžino 25 proc. muitus plienui ir aliuminiui iš Europos. Nuo balandžio 3 d. tarifai išplėsti ir automobiliams bei jų dalims, netaikant išimčių, kurios galioja Kanados ar Meksikos gamintojams pagal USMCA susitarimą. Tai – ne pirmi, bet pirmieji tarifai, kurie realiai paveikė Lietuvos verslo planus ir pasitikėjimą. Tai buvo aiški žinutė: „America First“ sugrįžo. Tačiau svarbiausia, kad šie tarifai turėjo dvilypį poveikį.

Iš pradžių kai kurios Lietuvos įmonės dar spėjo pasinaudoti vadinamuoju avansiniu eksportu – lūkesčiai dėl būsimų ribojimų paskatino laikiną paklausos šuolį. Bet dabar pradedame matyti tikrąjį poveikį: smunkantį pasitikėjimą, atsargesnius užsakymus ir gerokai niūresnius užimtumo lūkesčius. Gegužės 7-ąją JAV viceprezidento J. D. Vance\'o pasakyti žodžiai Miuncheno saugumo forumo renginyje Vašingtone, kad „mes vis dar esame toje pačioje komandoje“, įnešė vilties, bet verslų lūkesčiai slenka žemyn.

Bet neturime sėdėti ir laukti, kol partnerystė bus mums padovanota – ją reikia kurti patiems. Lietuvai svarbu matyti ir naudotis tokiais signalo langais.

Kinija Europoje: trečias kelias

O tuo metu Kinijos pozicijos Europoje stiprėja – ne tik per fizines prekes, bet ir per skaitmenines platformas bei technologinę infrastruktūrą. „China Shock 2.0“ – taip apibūdinamas naujas Kinijos dempingo bangos etapas, kuris kelia realią grėsmę pamatinėms Europos pramonės šakoms. Kinijos technologinė įtaka neapsiriboja vien gamybinėmis prekėmis. Priklausome nuo Kinijoje valdomų technologijų – nuo programėlių iki debesijos sistemų, kurios apdoroja mūsų duomenis ir valdo mūsų skaitmeninį gyvenimą.

Grėsmė nėra tik ekonominė – tai ir socialinė bei politinė rizika. Jeigu Europa nesugebės apginti savo darbo vietų ir gamybos, rizikuojame patirti deindustrializaciją, panašią į JAV vadinamą Rust Belt fenomeną – kai buvę pramonės regionai smuko ir prarado tūkstančius darbo vietų. Europoje toks scenarijus jau stebimas Reino-Rūro regione Vokietijoje, kur anksčiau klestėjusi sunkioji pramonė nyksta dėl globalios konkurencijos ir energetinių iššūkių. Ir tai tampa puikia dirva populizmui ir visuomenės poliarizacijai.

Savo ruožtu Lietuvai labai svarbu stebėti, numatyti ir prisiderinti prie ES politikos pokyčių. Pasirinkimai tarp Kinijos ir JAV tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neišvengiami. Tiesą sakant, Europa privalo eiti savarankišku keliu – formuoti trečią, strategiškai subalansuotą kryptį, kuri būtų paremta ne priklausomybe, o atsparumu. Mūsų interesas – naudotis partnerystėmis, bet ne tapti jų įkaitais.

ES žaliasis kursas: ar tvarumas liks prabanga?

Europos Centrinio Banko (ECB) analizė įspėja: jei energijos kainos išliks aukštos, tai sukels rimtų ilgalaikių pasekmių užimtumui ir regionų vystymuisi. Remiantis ECB duomenimis, nuolatinis 10 proc. elektros kainų augimas gali lemti iki 2 proc. užimtumo sumažėjimą energijai imliuose sektoriuose, tokiuose kaip chemija, apdirbamoji pramonė, cemento gamyba. Be to, kiekvienas prarastas darbas aukštųjų technologijų gamyboje gali reikšti 3–5 papildomas prarastas darbo vietas vietiniame paslaugų sektoriuje – nuo mažmeninės prekybos iki turizmo.

Šie poveikiai nėra tolygūs – jie ypač skaudūs regionuose, kur sutelkta didelė energijai imlios pramonės koncentracija. Pietų Vokietija, Reino-Rūro regionas, Šiaurės Italija – jau dabar patiria smūgius. Lietuva, kur energijai imli gamyba irgi yra itin svarbi, taip pat patenka į rizikos zoną.

Nepaisant to, energetikos kainos ES vis dar dvigubai ar trigubai viršija JAV lygį. Tokiame kontekste žaliasis kursas, vietoje to, kad skatintų konkurencingumą, vertinamas kaip kliūtis – ypač jei jį lydintys politiniai sprendimai nėra adekvačiai finansuojami ar įgyvendinami. Todėl tvarumas turi būti pagrįstas trimis ramsčiais: prieinama energija, greitais leidimų procesais ir realiomis investicijomis į pramonės transformaciją. Lietuvos interesas čia akivaizdus.

Karo Ukrainoje scenarijai: ekonomika negali likti nuošalyje

Ukrainos karas išliks vienu iš pagrindinių veiksnių, formuojančių geopolitinę ir ekonominę Europos trajektoriją. Scenarijus NR.1 – Vakarai laimi, Ukraina stabilizuojasi, tampa ES dalimi, o Lietuva įsitvirtina kaip logistinis ir ekonominis tiltas tarp atstatomos Ukrainos ir Vakarų Europos. Tai reikštų naujas galimybes infrastruktūrai, energetikai, transportui, statybų ir paslaugų sektoriams.

Scenarijus NR.2 – Vakarų dėmesys silpnėja, parama traukiasi, JAV grįžta prie izoliacionizmo, o Ukraina lieka politinėje ir ekonominėje „pilkojoje zonoje“. Tokiu atveju Lietuva atsiduria prie ES išorinio fronto be aiškios strateginės paramos. Tai reiškia kapitalo atitraukimą, investicijų rizikas, nuolatines tiekimo grandinių įtampas ir ekonominį nestabilumą.

Todėl negalime atsiriboti nuo saugumo klausimų – joks investicinis planas nebus veiksmingas, jei nebus politinio stabilumo, pilnaverčio ir įtikinamo karinio atgrasymo ir tvirtos ES laikysenos. Ekonominė sėkmė ir saugumo architektūra šiandien yra dvi vieno medalio pusės.

Lietuva Europoje: priemonės išsaugoti augimo vektorių

Ekonomistų analizė rodo, kad Lietuvoje pramonė yra dvigubai didesnė nei Latvijoje ar Estijoje, todėl globalūs prekybos sukrėtimai – tarifai, Kinijos dempingas, augančios sąnaudos – mus pasiekia greičiau ir giliau. Balandžio duomenys parodė, kad tarifams jautrių sektorių lūkesčiai Lietuvoje ima blogėti: ypač gumos, plastiko, metalo gaminių, elektronikos srityse. Tai – pirmas pavojaus signalas.

Todėl ir diskusijose dėl mokesčių reformos Lietuvoje turime nepaleisti iš akių kitų ES šalių politikos. Šios mokesčių dramos baigtis lems, ar išlaikysime investicinį patrauklumą tuo metu, kai visos kitos ES šalys imasi aktyvios proindustrinės politikos.

Savo ruožtu gynybos pramonės stiprinimas Europos Sąjungoje tampa ne tik atsaku į geopolitinius iššūkius, bet ir realia galimybe mūsų pramonei. Šiandien saugumas tiesiogiai siejasi su pramone per sutartis, gamybos grandines, technologijas. Tai – naujos kartos ekonomikos pagrindas.

Mūsų atsparumo pagrindas turi būti ne tik principingumas, bet ir į ateitį nukreiptas ekonominis veikimas. Jei norime būti girdimi Europoje, turime ne tik nuolat akcentuoti rizikas (čia mes puikiai tvarkomės), bet ir siūlyti sprendimus. Kalbėti konkrečiai ir ieškoti patikimos partnerystės. Partnerių turime ieškoti ypatingai skubiai ir negailėdami tam nei jėgų, nei investicijų. Mūsų geografinė padėtis, saugumo kompetencijos ir pramonės specifika suteikia unikalią progą tapti vienu iš centrų būsimos Europos gynybinės-ekonominės architektūros žemėlapyje. Tačiau esminis veiksnys yra laikas.

Po 2008 metų krizės Lietuva atsitiesė tik 2014-aisiais. Dabar kaina gali būti dar didesnė. Prarastos rinkos, neįvykusios investicijos, išsivaikščiojusios kompetencijos. Kiekvienas delsimas, kiekviena klaida dabar kainuos mūsų ateities gabaliuką. Geografijos nepakeisi, todėl, jei norime saugios, stiprios ir girdimos valstybės, turime labai greitai kurti tam papildomą pagrindą – ne iš mokesčių šukių, o iš ilgalaikio augimo ir gynybos strategijos.

Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.