Starmeris traukiasi: kas lėmė nepopuliaraus britų premjero nuopolį
Politika Rinkimai Politinės partijos Viešoji nuomonė Keiras Starmeris Leiboristų partija Jungtinė Karalystė
Londonas, birželio 22 d. (AFP-ELTA).
Jungtinės Karalystės lyderis Keiras Starmeris 2024 m. triuškinamai laimėjo rinkimus, savo centro kairės Leiboristų partijai užtikrindamas neabejotiną pergalę prieš konservatorius. Tačiau vos po dvejų metų jis atsistatydina būdamas nepopuliariausias šalies ministras pirmininkas per pastaruosius dešimtmečius, nors tarptautiniu mastu jis vertinamas palankiai.
K. Starmeris pirmadienį Dauning Stryte rūškanu veidu paskelbė apie savo pasitraukimą iš partijos vadovo posto, sakydamas, kad tapimas ministru pirmininku buvo „didžiausias gyvenimo pasididžiavimas“, tačiau pripažino, jog jam atėjo laikas oriai pasitraukti.
Emocijas retai rodantis Leiboristų lyderis, panašu, stengėsi sulaikyti ašaras, atiduodamas pagarbą savo šeimai, o po to nuėjo pas savo žmoną, kuri jį apkabino.
Jis buvo pažadėjęs užversti 14 metų trukusio konservatorių valdymo, taip pat ir šiam būdingo chaoso bei vidinių nesutarimų, kuriuos iliustruoja vos 49 dienas išsilaikiusi Liz Truss vadovaujama vyriausybė, puslapį.
Savo pirmojoje kalboje kaip ministras pirmininkas 2024 m. liepos 5 d. 63-ejų K. Starmeris pažadėjo „valstybei tarnaujančią“ vyriausybę, kuri mažiau kišis į privačius žmonių gyvenimus.
Jam būdingą nuosaikumą K. Starmeris stengėsi paversti privalumu, savo pragmatišką vadovavimo stilių lygindamas su ankstesnių konservatorių ministrų pirmininkų, ypač Boriso Johnsono, ideologine pompastika.
Visgi nuo pat pradžių nuolat kardinaliai keitusiam pozicijas ir neišvengusiam klaidų, kurios supykdė net ištikimiausius Leiboristų partijos rėmėjus, buvusiam žmogaus teisių advokatas sunkiai sekėsi būti tuo patikimu vadovu, kokiu save laikė ir vadino.
Rinkėjus atstūmė ir jo akademinė, šalta laikysena bei aiškios ideologijos stoka.
Teigė po savęs paliekantis teisingesnę ir stipresnę Jungtinę Karalystę
Manoma, kad partijos lyderio, o vėliau ir ministro pirmininko estafetę iš K. Starmerio perims Andy Burnhamas – charizmatiškas buvęs didžiojo Mančesterio meras, kuris praėjusią savaitę laimėjo lemiamus pirmalaikius rinkimus ir grįžo į parlamentą.
K. Starmeris dažnai atrodė įsitempęs ir besijaučiantis nejaukiai bendraudamas su visuomene, tuo metu A. Burnhamas kalba aistringai ir, panašu, lengviau užmezga ryšį su žmonėmis.
Iki naujo partijos lyderio patvirtinimo pareigas toliau laikinai eisiantis ministras pirmininkas tvirtino paliekąs Jungtinę Karalystę „kur kas stipresnę ir teisingesnę“, tačiau, remiantis „YouGov“ apklausos duomenimis, jo reitingas – siekiantis vos 19 proc. – yra vienas žemiausių per visą šalies istoriją.
1962 m. rugsėjo 2 d. gimęs K. Starmeris užaugo mažame name Londono pakraštyje, kur jį augino sunkiai serganti motina ir emocijų nelinkęs rodyti tėvas, mylėjęs gyvūnus ir rūpinęsis beglobiais asilais.
Baigęs universitetą, K. Starmeris turėjo sėkmingą žmogaus teisių advokato ir vyriausiojo valstybės prokuroro karjerą, už kurią tuometinė karalienė Elžbieta II jam suteikė sero titulą.
Aistringas fleitininkas ir prisiekęs futbolo klubo „Arsenal“ gerbėjas K. Starmeris 2015 m. tapo parlamento nariu, o po penkerių metų, po partijos didžiausio pralaimėjimo visuotiniuose rinkimuose nuo 1935 m., perėmė Leiboristų partijos lyderio vadžias iš kairiųjų pažiūrų Jeremy Corbyno.
Skelbdamas kovą su antisemitizmu ir grąžindamas partiją į daliai rinkėjų priimtinesnę centrinę poziciją, K. Starmeris pademonstravo savo griežtumą iš partijos pašalindamas J. Corbyną ir galiausiai užtikrindamas didžiausią Leiboristų partijos pergalę rinkimuose per daugiau nei du dešimtmečius.
Tačiau jo susidorojimas su J. Corbynu ir jo rėmėjais, taip pat jo vyriausybės griežta politika migrantų atžvilgiu, suerzino partijos kairiuosius.
Kalbą, kurioje jis teigė, esą Didžiajai Britanijai gresia pavojus tapti „svetimųjų sala“, pasmerkė daugelis Leiboristų partijos kairiųjų.
Epsteino šešėlis
Jo premjeravimas prasidėjo itin nepopuliariu sprendimu panaikinti kuro žiemai kompensacijas milijonams pagyvenusių žmonių. Vėliau jis šį sprendimą atšaukė.
Tai buvo vienas iš daugelio žeminančių politikos keitimų 180 laipsnių kampu, įskaitant socialinių išmokų reformą ir planų įvesti paveldimo turto mokestį ūkininkams atidėjimą. Padidindamas darbo užmokesčio apmokestinimą bei minimalų darbo užmokestį, jis taip pat supykdė verslo atstovus.
Pirmaisiais mėnesiais taip pat dominavo pasipiktinimas dėl skandalo, susijusio su dovanomis, o 2025 m. rugsėjį dėl nevisiškai sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio iš pareigų atsistatydino jo pavaduotoja Angela Rayner.
Tą patį mėnesį K. Starmeris iš ambasadoriaus Vašingtone pareigų atleido Peterį Mandelsoną dėl šio neslėptos draugystės su velioniu JAV seksualiniu nusikaltėliu Jeffrey Epsteinu.
Šis trumpalaikis paskyrimas, už kurį K. Starmeris vėliau atsiprašė, sukėlė didelį pasipiktinimą visuomenėje ir lėmė dviejų artimiausių jo padėjėjų pasitraukimą.
Vėliau gegužę sekė virtinė katastrofiškų Leiboristų partijos rezultatų savivaldos rinkimuose, kurie sustiprino raginimus jam prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti.
K. Starmeris buvo giriamas už tai, kad atsilaikė prieš JAV prezidentą Donaldą Trumpą dėl karo su Iranu ir išlaikė Europos paramą Ukrainai. Kai kurie taip pat džiaugėsi jo veiksmais, kuriais siekta sustiprinti ryšius su Europos Sąjunga (ES) po 2016 m. „Brexit“ referendumo.
Pirmadienio kreipimesi jis vardijo savo pasiekimus, įskaitant Nacionalinės sveikatos tarnybos laukiančiųjų vizito pas gydytojus eilių sutrumpinimą.
Tačiau negailestingos Jungtinės Karalystės žiniasklaidos apžvalgos vaizdavo K. Starmerį kaip beveik jokių įsitikinimų neturinčią politinę figūrą, dvejojančią priimant svarbius sprendimus ir pasirengusią paaukoti kitus vardan savo tikslų.
person Marius Jakštas (ELTA)