Mykolas Katkus. Trumpo cirko stebėtojai

Vilnius, kovo 14 d. (ELTA).

Kiekvieną rytą mus iš už Atlanto atakuoja visa lavina pseudoįvykių, pasisakymų, reakcijų į tuos pasisakymus ir reakcijų į tas reakcijas. Mums, stebėtojams, jie iššaukia labai stiprių jausmų paletę: džiugesį, euforiją, išgąstį, šoką, siaubą, pasibjaurėjimą, juoką. Šio šou žanras neabejotinai – cirkas. Ar akrobatas pagaus nuo lyno krintančią gražiąją princesę? Ar lokys nukąs galvą iš jo besišaipančiam akrobatui? Kiek kartų kamuoliukais žongliruojantis nusmuktkelnis klounas turi pramesti savo kamuoliukus kol cirko vadovas jį išmes į užkulisius?

JAV turi senas politinio cirko tradicijas. Jų kūrėju vadinamas 19 amžiaus viduryje veikęs šoumenas, verslininkas ir politikas PT Barnumas. Varjete trupių ir cirko savininkas, koncertų organizatorius ir promoteris, netikrų naujienų skleidėjas ir manipuliatorius viešąja nuomone buvo bene pirmasis JAV visuomenės veikėjas, kuris sujungė medijas, tikrovę, pinigus ir politiką. Norintiems popkultūrinės versijos rekomenduoju pažiūrėt PT Barnumo gyvenimo faktus laisvai interpretuojantį Holivudo muzikinį filmą „The Greatest Showman\".

Nuo pat to momento, kai prieš dešimt metų eskalatoriumi nusileidęs Donaldas Trumpas paskelbė apie savo siekius tapti Prezidentu, ne vienas pastebėjo, kad jis – PT Barnumo tradicijų JAV politikoje tęsėjas: laisvais su faktais besielgiantis ir save už viską mylintis savimyla, linkęs į melus ir perdėjimus, tačiau turintis labai jautrią ausį publikos troškimams. Kalbėdamasis su draugais standup komikais, rinkimuose respublikoną reikšmingai parėmęs tinklalaidininkas Joe Roganas apibūdino Donaldą Trumpą kaip vieną iš mūsų - auditoriją valdyti nuolat trokštantį scenos komiką. Pasak jo, tai dera su kita dabartinio JAV Prezidento savybe – verslininko noru daryti sandorius.

Jau sakiau, kad didžiumą JAV Prezidento pasisakymų verta analizuoti per du pjūvius – norą džiuginti ir įtikti rėmėjams ir aukštą asmeninio ego ir socialinio statuso suvokimą. Rimtesni sprendimai kur kas geriau pasiduoda politinei analizei – tanklaivis JAV plaukia ganėtinai nuosekliu kursu. Tačiau su kasdieniu Donaldo Trumpo šou pirmąsyk rimčiau susidūrusi lietuviška „penktoji valdžia\" – socialinių tinklų komentariatas – savo jausmus transliuoja be didesnės atrankos – ir man atrodo, kad apie tai verta pakalbėti ir šiek tiek plačiau.

Per tuos du mėnesiu nuo Prezidento inauguracijos Lietuvoje mes viską išsiaiškinome apie JAV Prezidento KGB prigimtį, JAV gręsiantį fašizmą, išanalizavome visus Putino ir Trumpo atėjimo į valdžią panašumus, džiaugėmės krintančia JAV ekonomika – ir griežtai pasmerkėme visus, kurie nenori iškart griežtai visam pasauliui pasisakyti apie tai koks gyvulys yra JAV Prezidentas ar kad eisime kariauti dėl Grenlandijos. Ypač politikus. Net kelis nedidelius boikotus pasiorganizavome. Ir čia man norėtųsi kiek sustoti.

Nes kai ką jau esu girdėjęs. Esu pakankamai senas, kad prisiminčiau savo dar 2004 metais darytas prezentacijas apie antiamerikanizmą, kurį Kremlius kurstė Lietuvoje Zokniuose dislokavus pirmus NATO karius. Ir dalis tų tekstų skamba kaip tie interneto komentarai ir „virusiniai\" laiškai, kuriuos Kremliaus agentūra tuo metu siuntinėjo po Lietuvą. Kad ir kokių blogų citatų galėtume surasti apie dalies JAV MAGA aktyvistų santykius su Rusija, jie neturėtų privesti prie amerikietiškų prekių boikotų. Kad ir kiek atgrasus atrodytų Elonas Muskas, nereikėtų dažyti ar daužyti Teslų. Nes nuo to – jau visai netoli ir protestai prie ambasadų, ar, Latvių gatvės džiaugsmui, piketų prie karinių bazių.

Visiškai aišku, kad yra blogai – tiesa sakant, įdėmiau stebintiems tai buvo aišku jau nuo JD Vance pasirinkimo į viceprezidentus. Tačiau aš vis tik pradėčiau vertinimą nuo mūsų šalies Maslow poreikių piramidės pagrindų – ir jos pagrindas – baimė. Bet kokios mūsų rimtos artimiausio laikotarpio saugumo garantijos yra ir liks susijusios su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Lygiai kaip ir kitas kertinis mūsų poreikis - ekonomika yra ir liks tiesiogiai priklausanti nuo Europos Sąjungos. Ir tarp žodžių „blogai\" ir „katastrofa yra pakankamai didelis tarpas. Ilgi santykinio saugumo metai mus privertė pamiršti, kad tai patikimiausias sąjungininkas, kuriam alternatyvų nėra, tačiau jis pasirinko mus remti. O ukrainiečių propaganda (kurią aš pats mielai kartoju užsieniečiams ir ja jau va patikėjo ir vokiečiai) – kad jei negynė jų, tai tikrai negins ir mūsų – nėra teisinga, o šiuo atveju veda į neteisingas išvadas ir skatina mūsų valstybės silpnėjimą.

Mes noriai kalbame apie Izraelį, kaip apie sektiną pavyzdį kaip organizuoti totalinę gynybą norint išgyventi šalia priešiškų egzistenciją neigiančių kaimynų. Tačiau pakalbėkime ir apie Izraelio diplomatiją, kuri paremta esminiu principu – daryk tai, ko prašo kertinis sąjungininkas, nes susipykęs su juo turėsi kur kas mažiau šansų. Taip, balsavimas Jungtinėse tautose dėl Rusijos nepripažinimą agresore (bjaurus sprendimas, kurį galima paaiškinti tik vienu būdu – dabartinei JAV valdžiai JT balsavimas ir apskritai Jungtinės Tautos absoliučiai nieko nereiškia ir čia, jų nuomone buvo labai pigus būdas duoti simbolinę nuolaidą Rusijai). Tačiau reikia suprasti kitką – nors taip balsavo Donaldo Trumpo bičiulis Benjaminas Netanyahu, tačiau ir koks Ishakas Rabinas būtų balsavęs ne kitaip. Nes jei norime išlaikyti principus – pirmiausia turime išgyventi. Taip Izraelis nebūtų balsavęs už paramą Iranui – ir prisiminkime, kaip jis priešinosi Obamos laikų nusiginklavimo sandoriui.

Gintautas Mažeikis savo įžvalgioje knygoje „Apie niekšybę\" pasakoja apie revoliucinėje Prancūzijoje šeimininkus ir pažiūras kaip kojines (pasak jo – vardan valstybės gerovės) keitusį diplomatą Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord ir ieško modernių jo atitikmenų. Nepavydžiu dabartiniams šalies diplomatams – Kęstučiui Budriui, Dovilei Šakalienei, Jovitai Pranevičiūtei – kur kas paprasčiau apie politiką kalbėti juodai baltomis kategorijoms šiek tiek pakeltu ir aiškiai moralizuojančiu tonu, kaip kokiame Žiedų valdove. Tačiau mes šiuos žmonės pasirinkome ir mokame jiems algas už tai, kad jie darytų kažką daugiau– užtikrintų visų mūsų saugumą. Ir turint labai ribotą informaciją iš ukrainietiško telelgramo antraščių vis prieš juos teisiant ar darant spaudimą reikia suprasti kiek daug pakabinta ant kortos.

Tą suprantame ne tik mes. Prieš kelias savaites Repsense analizavo, kaip pasaulyje (ir Rusijoje) plito žinia apie atsijungimą nuo Rusijos energetinės sistemos. Atrodė keista – pirmą savaitę rusų troliai tylėjo ir prabudo tik antrą. Nusprendėme pažiūrėti – o kuo gi užsiėmė tą savaitę Lietuvos dergimui samdomi propagandistai? Pasirodo jie intensyviai platino JAV atžvilgiu kritiškus buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro pasisakymus, tik neakcentuodami žodžio buvęs.

Yra normalu diskutuoti, piktintis ir kelti įvairias teorijas – mes nuo to tapsime tik stipresni. Tačiau viešo spaudimo ir demokratijos sergėjimo žanrą siūlyčiau bent kuriam laikui padėti į stalčių ramesniems laikams. Cirkas kviečia didelėms emocijoms: žavėtis, krūpčioti, bijoti. Mes, o juo labiau ukrainiečiai, į tą cirką žiūrėti turim labai pragmatiškai.

Mykolas Katkus, „Repsense” vadovas, „Fabula Rud Pedersen Group” partneris, Politika.lt