Mauricas: karo Vidurio Rytuose kaina didėja ne dienomis, o valandomis

Vilnius, kovo 4 d. (ELTA).

Savaitgalį Vidurio Rytų regione prasidėjusio karo kaina auga ne dienomis, o valandomis, sako vyriausiasis „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jo teigimu, šiuo metu pralaiminčio Irano tikslas yra padaryti kuo daugiau žalos aplinkinėms regiono valstybėms ir supurtyti pasaulinę energetikos rinką.

„Ji didėja valandomis, o ne dienomis, nes pirma mintis buvo, kad tai bus tik labai trumpo laikotarpio ir ribotos aprėpties operacija, bet dabar matome, kad Iranas iš esmės eina va bank“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo Ž. Mauricas. 

„Jie, matydami, kad stipriai pralaimi, iš esmės šaudo viską, kas yra aplinkui. Tai jų uždavinys – kiek įmanoma labiau sukrėsti pasaulinę energetikos rinką (nafta, dujos), sugadinti reikalus Persijos įlankos valstybėms, Jungtiniams Arabų Emyratams ir kitoms turtingoms valstybėms“, – akcentavo jis. 

Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas tikina, jog galimos žalos dydis iš dalies priklauso ir nuo to, kaip gerai skirtingiems scenarijams yra pasirengusios priešingose barikadų pusėse esančios valstybės. 

„Kaina priklausys ir nuo to, kiek kariniu požiūriu priešiškos pusės yra gerai pasirengusios. Tiek amerikiečiai ir Izraelis, tiek ir Iranas – kiek jie turi dar veikiančių pajėgumų, kuriuos gali panaudoti artimiausiomis dienomis ir savaitėmis, galbūt mėnesiais, ir kiek pavyks instrumentalizuoti būtent tuos ekonominius, energetinius ryšius, kurie pasaulio ekonomikoje vis dar, kaip matome, yra svarbūs“, – kalbėjo profesorius. 

– Kokia yra karo Vidurio Rytuose kaina ir kokia ji galėtų būti? Omenyje turiu galimą poveikį.

– Ž. Mauricas: Ji didėja valandomis, o ne dienomis, nes pirma mintis buvo, kad tai bus tik labai trumpo laikotarpio ir ribotos aprėpties operacija, bet dabar matome, kad Iranas iš esmės eina va bank. Jie, matydami, kad stipriai pralaimi, iš esmės šaudo viską, kas yra aplinkui. Tai jų uždavinys – kiek įmanoma labiau sukrėsti pasaulinę energetikos rinką (nafta, dujos), sugadinti reikalus Persijos įlankos valstybėms, Jungtiniams Arabų Emyratams ir kitoms turtingoms valstybėms. Jų veiksmai labai stipriai kenkia aviacijai, laisvalaikio sektoriui, viešbučiams, restoranams ir t. t. 

Tokiu būdu bandoma spausti Ameriką ir Izraelį sukeliant bendrą pasaulio pasipiktinimą dėl kylančių energetinių išteklių kainų, ir laimėti kažkokių nuolaidų. Tai yra akivaizdi jų strategija, nes tos atakos… Iranas praktiškai jau dabar tiek nebeatakuoja Izraelio, gal nelabai ir turi tų galimybių, kiek atakuoja kaimynines Persijos įlankos valstybes bandydamas sukelti kuo didesnį chaosą. Aišku, tai gali jam duoti tam tikrų dividendų, nes kylant energetinių išteklių kainoms kyla infliacija, o jei infliacija kyla, iš paskos gali kilti ir palūkanos, prasidėti ekonominė recesija ir t. t. – tas kortų namelis gali pradėti važiuoti. Tai būtent dabar mes esame tame pradiniame etape, kuriame vyksta didžiulis susidūrimas. Kitaip tariant, važiuoja dvi pusės viena į kitą dideliu greičiu, kaip automobiliai, ir tik klausimas, kuris pirmas pasitrauks.

– Ramūnai, ar pritariate koncepcijai, kad ne pats Jungtinių Valstijų ir Izraelio karinis veikimas prieš Iraną, bet Irano atsakymas regiono valstybėms gali sukelti kur kas didesnę žalą ar poveikį pasaulio ekonomikai?

– R. Vilpišauskas: Šitie dalykai susiję, nes pirminiais smūgiais, manau, Amerika ir Izraelis stengiasi ne tik atakuoti ir pašalinti aukščiausius Irano vadovus ir sprendimų priėmėjus – tiek religinius, tiek karinius, bet, kiek suprantu, nors ir nesu karybos ekspertas, buvo taikytasi ir į Irano raketų bazes, ir tuos karinius pajėgumus, kurie naudojami atakuojant energetikos infrastruktūrą, į laivyną, kad būtų apsunkintos galimybės visiškai sustabdyti laivybą Hormūzo sąsiauryje. Nors, aišku, pačios laivybos įmonės, „Maerskas“ ar kitos, sustabdė laivybą, jau ten savo laivų nebeturi, nukreipė juos kitur, kas irgi neabejotinai prisideda prie didesnės kainos. 

Aišku, kaina priklausys ir nuo to, kiek kariniu požiūriu priešiškos pusės yra gerai pasirengusios. Tiek amerikiečiai ir Izraelis, tiek ir Iranas – kiek jie turi dar veikiančių pajėgumų, kuriuos gali panaudoti artimiausiomis dienomis ir savaitėmis, galbūt mėnesiais, ir kiek pavyks instrumentalizuoti būtent tuos ekonominius, energetinius ryšius, kurie pasaulio ekonomikoje vis dar, kaip matome, yra svarbūs. Nepaisant žaliojo kurso ir atsinaujinančios energetikos, šita krizė parodo, kiek nafta ir suskystintos gamtinės dujos dar tebėra svarbios tiek Europai, tiek Amerikai. Tai manau, Irano vadovybė, kas iš jos beliko, vis tiek dar turi nemažai saugumo ir karinių struktūrų.

– Taip, nes vis dar yra prezidentas, parlamento pirmininkas, kariuomenės vadas – daugybė veikiančių asmenų. Jie turbūt yra tuose gilesniuose bunkeriuose arba kažkur kitur, nes nukauti yra generolai, korpusų vadai ir t. t. Ajatola turbūt išimtis iš tų aktualių tikrų vadų.

– R. Vilpišauskas: Iš to, ką jie dabar daro, taikydamiesi į Persų įlankos nafta ir dujomis turtingas valstybes, į jų energetikos infrastruktūrą, galima aiškiai matyti, kad jų tikslas yra padaryti žalą gavybos, prekybos įmonėms, laivybos keliams, kad amerikiečiai degalinėse pajustų šito karo kainą. Nes, manau, jų pagrindinis tikslas yra pakelti energetinių išteklių kainą tiek, kad Donaldas Trumpas Amerikos vidaus politikoje labai aiškiai pajustų neigiamas šitos intervencijos pasekmes. 

Savo ruožtu Amerika turi strateginius rezervus ir, augant kainai, mes tą jau matėme ne kartą, yra skalūnų dujos, skalūnų nafta ir gamintojai, manau, labai greit gali pateikti naujų šaltinių, padidinti gavybos pajėgumus. Tai bus įdomu stebėti, kiek kas yra gerai pasiruošęs ne tik karine prasme, bet ir papildomos pasiūlos prasme, nes paklausa pasaulyje labai neauga – ekonomikos augimas ir Kinijoje, ir tuo labiau Europos Sąjungoje yra gana lėtas. Tad klausimas, kiek Amerika pasiūlys daugiau tam, kad kompensuotų tuos sutrikimus Saudo Arabijoje ar kitur. Nes sekmadienį buvo paskelbta, kad OPEC+ grupės šalys didins gavybą, bet, aišku, kad šitie smūgiai trukdo tai padaryti.

– Ar amerikiečiai hipotetiškai galėtų pajusti kainos poveikį? Nes žiūrint į tai, ką darė D. Trumpas, panašu, kad Venesuelos, jų naftos verslo perėmimas, buvo pasiruošimo žingsnis prieš šitą operaciją. Dabar JAV gali daug ką kompensuoti didindami gamybą, gavybą už labai priimtiną kainą. 

– Ž. Mauricas: Būtent dėl to tai ir sakau. Mano mintis tokia gal šiek tiek nelabai tradicinė, nes D. Trumpas nėra tradicinis, todėl reikia galvoti, ką jis gali sugalvoti. Tai pirmas dalykas – D. Trumpas yra toks, kur jam pasaulis iš esmės nėra labai svarbus. Jis yra iki kaklo ir virš galvos apsirūpinęs nafta, nes Amerika jau gamina daugiau naftos nei vartoja pati. Taip, ten yra šiek tiek skirtumų dėl rūšies, bet su Venesuelos perėmimu jis tą klausimą išsprendė. Amerika, Kanada, Venesuela yra perteklinis regionas. Tai yra milžiniškas skirtumas nei buvo 1990 metais ar netgi 1970, 1980 metais, kai turėjome naftos krizes. Matyt, Amerikai tai suteikia papildomos drąsos. Aš kalbu hipotetiškai, bet jeigu naftos kaina Amerikai labai stipriai kils, tarkime, artės link 100 USD/barelį arba virš 100 USD/barelį, D. Trumpui niekas netrukdo pasakyti, kad „mes atsiklijuojame nuo pasaulinės rinkos ir sukuriame atskirą kainų regioną, tai yra Šiaurės Ameriką“, – nes ta kita rinka, be Šiaurės Amerikos ir be Europos – aišku, Europai kažkiek gal padės, yra Azija. O kas daugiausia naftos ir dujų perka iš Persijos įlankos šalių? Kinija – numeris vienas, tada eina Indija, kitos Azijos šalys, Pietryčių Azija ir pan. 

Tai realiai Iranas žaidžia su ugnimi. Jis net ir pakeldamas naftos ir dujų pasaulines kainas nelabai kenkia Amerikai. Amerika netgi ir eksportuoja daug, tai jai net geriau. Aišku, politiškai tai kažkiek gali pakenkti D. Trumpui, bet jis turi mano minėtą galimybę, kurios aš tikrai neatmesčiau. Juk gali sakyti: „Nacionalinis saugumas. Mes uždarome savo rinką, sumažiname eksportą“, – eksportuoja tik savo sąjungininkams, į Europos šalis kažkokias, o visi kiti skęskite.

– Ypač su Venesuela, kur iš tikrųjų negalioja jokios taisyklės, nes tai yra valstybė, kuriai taikomos sankcijos.

– R. Vilpišauskas: Aš dėl Venesuelos būčiau atsargesnis, nes, kiek aš esu susipažinęs su Amerikos energetikos įmonių, kurias D. Trumpas kvietė kuo greičiau ten investuoti ir pradėti plėtoti tą verslą, vadovų pasisakymais, jie gana atsargūs. Nes vadovai nėra tikri dėl politinės rizikos Venesueloje ir nenori ten stambių sumų investuoti, kol nėra aišku, kaip galiausiai išsirutulios politinė situacija. Ar tai yra veiksnys per artimiausias savaites ar mėnesius? Aš abejočiau. Manau, daug svarbiau yra tai, ką pačios Amerikos įmonės, išgaudamos Amerikoje tiek skalūnų naftą, tiek dujas, gali padaryti pasiūlydamos daugiau.

– Tai ypatingo poveikio kainoms neturėtų turėti?

– R. Vilpišauskas: Yra galimybė amortizuoti tą poveikį, ypač Amerikoje. Dabar jau ne devintas praėjusio amžiaus dešimtmetis, kai Amerika buvo didžiausia naftos ir dujų importuotoja. Todėl tai, kas vykdavo šitame regione, pavyzdžiui, Irako ir Irano konfliktas, darydavo didžiulę įtaką ir buvo jaučiamas trūkumas. Dar prieš tai 1973 metų naftos krizė padarė didžiulį poveikį. Amerika buvo pradėjusi ir kainas reguliuoti, ir imtis tokių priemonių, kurių šiaip toje šalyje net ir demokratai dažnai nesiūlo. 

Dabar šia prasme situacija yra pasikeitusi ir yra galimybė tai amortizuoti. Bet vis tiek, man atrodo, Iranas bando išnaudoti tai, nors ilgainiui tai ir gali atsisukti prieš jį dėl to, ką jau Žygimantas sakė – poveikio tiekimui Kinijai. Galų gale ir tų šalių atsakas, kurios dabar patiria smūgius. Jos irgi turi išteklių ir ne viena saugosis nuo raketų, kurios skrieja iš Irano į jas, todėl ir jos gali imtis atsakomųjų priemonių.

– Trumpas gyrėsi, kad iš Venesuelos naftą paėmė fantastiškomis sąlygomis. Suprask, gali imti jos kiek tik nori, nes iš esmės tu perėmei pačią valstybę.

– Ž. Mauricas: Tai dabar yra kontroliuojama JAV, kur jie nukreips tą naftą – jiems spręsti. Reikia suprasti, kad prieš perėmimą 80–90 proc. Venesuelos naftos keliaudavo į Kiniją. Dabar 90 proc. Irano naftos per Hormūzo sąsiaurį keliauja į Kiniją, nes jis kitaip neturi kur eksportuoti. Tai iš esmės jeigu uždaromas sąsiauris, labiausiai skauda Kinijai. Dabar labiausiai nerimauti turėtų Kinija. Nors ji pereina į elektromobilizmą ir t. t., tai ne tik apie lengvuosius automobilius – visas sunkusis transportas, sunkvežimiai ir kita važiuoja ant dyzelino. Viskam reikia naftos. Kinijos ekonomika yra milžiniška. Kinija pirko iš Venesuelos – nebeperka, pirkimas iš Irano pakibo ant plauko. Labai didelę dalį likučio ji perka iš Persijos įlankos šalių. Tai aš nemanau, kad Amerika Venesuelos naftą pasiūlytų Kinijai. Jeigu pasiūlys – tai už labai didelę kainą. 

Kitaip tariant, Iranas rizikuoja, žaidžia su ugnimi, nes, mano vertinimu, jis tiesiogiai nepakenks didžiausiai savo priešininkei – JAV. Aš manau, kad nebus ten naftos kainų šuolio. Europai kažkiek gali pakenkti, bet labiausiai pakenks Kinijai ir kitoms Azijos šalims, kurios papuolė į kryžminę ugnį. Dėl to Iranas irgi, manau, ilgai žaisti negali. Ir jis šiek tiek supranta, kad Amerika tuo požiūriu yra pasiruošusi. Dėl to kol kas ir rinkų lūkestis yra, kad visas tas šuolis truks trumpą laiką. Aišku, visko gali būti. Bet, pavyzdžiui, jeigu nori nusipirkti naftos už metų, tai ji kainuoja 67 dolerius, o šiandien – 85 dolerius.

– Visi tikisi, kad karas bus trumpas. Toks turbūt ir Kinijos interesas – kad ir kaip besibaigtų, bet kad baigtųsi greitai.

– R. Vilpišauskas: Vienas iš interesų. Bet kitas interesas Kinijos požiūriu turbūt, kad Irane neįvyktų demokratinė revoliucija. Ko tikisi ir Rusija – kad Irane išliks jei ne religinė, tai karinė diktatūra. Tai turime priešingus tikslus ir dėl to pasirinkimai čia visų pusių yra gana sudėtingi – tiek dalyvaujančių, tiek nedalyvaujančių. Irano režimo požiūriu, jiems tai yra egzistencinis klausimas. Tai jie turbūt daro net ir tokius, atrodytų, ilgalaike prasme nelabai jiems naudingus dalykus, nes turbūt nebeturi jau kitokių pasirinkimų. 

Jie yra susilpninti dar praėjusių metų birželio smūgių, kai buvo 12 dienų operacija. Apskritai, ir jų remtos karinės grupuotės – hučiai, „Hezbollah“, „Hamas“ – irgi yra smarkiai Izraelio susilpnintos. Jie yra prastoje padėtyje. Manau, tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl D. Trumpas visgi nusprendė imtis šitos intervencijos. Nes Iranas jau yra susilpnintas. Aišku, dar ir Izraelio aktyvus prašymas, kad padėtų. Ir čia nežinau, ar Izraelis buvo iš anksto viską suderinęs, ar tik iš principo, kad jie pirmi smūgiuos ir amerikiečiai įsijungs, padės jiems. Bet aišku, kad Izraelio vaidmuo čia irgi labai svarbus.

– Jeigu ilgam užsidarytų turbūt pagrindinis ar vienas iš dviejų pagrindinių pasaulinės ekonomikos tranzito kelių, turiu omeny Panamos sąsiaurį ir Persijos įlanką, Rusijai, kuri užima 40 proc. Arkties pakrantės, Šiaurės kelias padėtų ir galėtų ją padaryti vėl labai svarbią pasaulinei prekybai. Kaip jūs vertinate tokią galimybę?

– R. Vilpišauskas: Yra išlygų, viena jų – šitas konfliktas turėtų užsitęsti mėnesius ar metus. Aišku, išlieka klausimas, kiek yra tokių laivų, kurie gali Šiaurės keliu vykdyti verslą, ten plaukti. Aš nesu tikras, ar nereikia specialios įrangos. Turiu galvoje ledlaužius.

– Juk jie gyrėsi, kad siuntė tuos ledlaužius ir Kinijos krovininiai laivai pirmi plaukė į Skandinavijos uostus.

– R. Vilpišauskas: Visada yra dalis propagandos, tai aš atsargiai tai traktuočiau. Manau, kad čia veikiau ilgalaikiai planai negu galimybė, kuri dabar staiga atsiveria. Čia daugiau turbūt ilgesnio laikotarpio klausimas.

– Jeigu karas užsitęstų ne 3–4 mėnesius, o 3–4 metus, tai, žinoma, kad pasaulis turėtų ieškoti kitų kelių, ar ne?

– R. Vilpišauskas: Taip.

– Žygimantai, kaip jūs matytumėte strateginį Rusijos ir Kinijos interesą atidaryti Šiaurės kelią? Ar šis karas galėtų paskatinti tokį procesą?

– Ž. Mauricas: D. Trumpo veiksmai ir Venesuelos atvejis stumia Rusiją ir Kiniją, artina vieną prie kitos. Ten jau lyg ir šokamas tango, nes Kinija, nutrūkus srautui iš Venesuelos naftos, padidino jo kiekį iš Rusijos. Dabar vėl, ko gero, dar labiau didins. Iš esmės tos dvi šalys kaip ir bus išstumtos iš pasaulinės rinkos. Bet didžiausias iššūkis čia, aš manau, yra Europai. Nes Europa vis dar nemažą dalį gamtinių dujų importuoja iš Rusijos per terminalus, nebe dujotiekiais, bet laivais, ir taip pat iš Amerikos. Pagrindinė tiekėja dabar yra JAV. Norvegija – numeris vienas, bet ten jau yra dujotiekis, antra – Amerika, trečia – Rusija. Tai Europai gali kilti daugiausia iššūkių, nes pati Europa neturi pakankamai nei dujų, nei naftos. Ji yra priklausoma nuo pasaulinės rinkos. Jeigu Amerika, tarkime, nusprendžia užsidaryti nuo pasaulinės rinkos, tai mums reikėtų kažkaip šlietis prie jų. Bet tuo pačiu ir, ko gero, tęsti importą iš Rusijos. Tai Rusijai tuo požiūriu – geriau. 

Kaip Europa išlaviruos ir ar išlaviruos? Čia didelis klausimas. Pavyzdžiui, šiandien gamtinių dujų kaina pakilo iki 60 Eur/MWh. Tai yra dvigubas kilimas per kelias savaites. Aišku, tai dar nėra tas kilimas, koks buvo per Rusijos energetinį karą, po Krymo invazijos, bet tai jau signalas. Matome, kad ir akcijos stipriai čiuožė žemyn. Tai Europa iš tikrųjų yra pažeidžiamiausia grandis visoje šitoje grandinėje. Tai linkėčiau Europai su D. Trumpu draugauti. 

– R. Vilpišauskas: Europos Sąjunga rusiškų dujų yra suplanavusi atsisakyti kitąmet, tai tie kiekiai – jie turėtų bet kokiu atveju mažėti. Kataro tiekimas sutrikęs jau keletą dienų, ir, manau, kad tai pagrindinė priežastis, kodėl kaina yra šoktelėjusi. Klausimas, kiek Amerika dar gali didinti užpildydama tą trūkumą savo eksportu į Europos Sąjungą. Aišku, amerikiečiai suinteresuoti parduoti daugiau. Ypač D. Trumpas, kiek suprantu, nes eksportuotojai net nepajėgūs tenkinti jo tų norų ir tų Europos Sąjungos duotų įsipareigojimų pirkti tiek daug, kiek buvo sutarta praėjusių metų vasarą Škotijoje tarp D. Trumpo ir Ursulos von der Leyen. Tai manau, kad europiečiai, ypač vokiečiai, dabar turintys daugiau suskystintų gamtinių dujų terminalų, didins įsigijimus iš Amerikos. Tai kol kas sutinku, kad Europoje tas neapibrėžtumas yra, žinoma, didesnis negu Amerikoje dėl išaugusių kainų. Bet tie priimti sprendimai – atsisakyti rusiškų energetikos išteklių – manau, gali būti dar labiau paspartinti, nors vengrai, slovakai, žinoma, naudoja šitą krizę vėl keldami klausimus dėl „Družba” dujotiekio–naftotiekio ir skatina ukrainiečius vėl leisti pirkti išteklius iš Rusijos.

– Priimant tokius komplikuotus sprendimus, kaip karo pradėjimas, turbūt nėra vienos priežasties, bet, Ramūnai, ar galėjo D. Trumpas turėti ekonominių argumentų pradėti karą? 

– R. Vilpišauskas: Kol kas aš to nematau, bet jo ir žmonių aplink jį, kurie, atrodo, į kiekvienas derybas ar į kiekvienus sandorius su kitomis šalimis žiūri per ekonominių interesų prizmę, fantazija laki. Ypač antroje kadencijoje beveik viskas, dėl ko D. Trumpas tariasi ar kokių veiksmų imasi, turi ir kažkokio ekonominio intereso atspalvį, įskaitant ir jo derybas su Rusija, ką mes irgi gana aiškiai matome, nors dar niekas, kiek viešai žinoma, praktiškai nėra sutarta, bet apie tai diskusijos vyksta. Tai aš šito varianto neatmesčiau, bet šalia to kaip ir sutinku, kad buvo įvairių tikslų. Nesu tikras dėl atominio ginklo tolesnio plėtojimo infrastruktūros, nes pats D. Trumpas praėjusiais metais labai kategoriškai teigė, kad visi pajėgumai buvo sunaikinti praėjusių metų birželio smūgio metu. Dabar jis poziciją pakeitė dėl to, kad dar yra, ką ten bombarduoti. Taip pat šalia to atsirado ir tai, ką, beje, jo sekretorius vakar sakė, Amerika tikrai nesiekia, bet D. Trumpas kalba kitaip – pakeisti režimą. 

Jis ragina gyventojus Irane sukilti, ko irgi anksčiau D. Trumpas prisiekinėjo, kad nedarys. Dabar jis kalba kitaip. Tai ar tas skirtingas kalbėjimas turi sąmoningą klaidinimo paskirtį, ar tai yra ta karo migla? Ar D. Trumpas tiesiog keičia nuomonę, kas jam irgi būdinga, kaip žinome, ir turi vienu metu įvairių tikslų, kurie dažnai ir prieštarauja vienas kitam? Pavyzdžiui, jo tikslai siejami su didesniais importo muitų tarifais yra 8, tačiau tarp jų yra tikrai daug prieštaravimų jo vykdomoje užsienio prekybos politikoje. Tai aš neatmesčiau, kad čia irgi gali taip būti. Ir neatmesčiau, kad yra ir ekonominių interesų.

– Žygimantai, kaip jūs manote?

– Ž. Mauricas: Reikėtų pažiūrėti, ką Jungtinės Valstijos įvardina didžiausia grėsme – tai neabejotinai Kinija, o prekybos derybos su Kinija, lyginant su bet kuria kita valstybe, sekėsi sunkiausiai. Pagrinde dėl to, kad Kinija dominuoja retųjų metalų pasaulinėje rinkoje. Apie 90 proc. viso perdirbimo vyksta Kinijoje ir nėra paprasta atkabinti tą priklausomybę. Kažkiek pastangų ten jau yra dedama, bet Kinija dominuoja. Kai tik Amerika jau bando padaryti kažką radikalesnio, Kinija ištraukia retųjų metalų kortą ir iš karto Amerikoje stoja aukštųjų technologijų pramonė. Reiškia yra abipusė priklausomybė. 

D. Trumpas to labai aiškiai neįvardina, bet hipotetiškai galima teigti, kad viena jo minčių gali būti: „Kadangi jūs turite retuosius metalus, mes dominuosime pasaulinėje naftos ir dujų rinkoje“. Ir jis tą kryptingai daro – iš Venesuelos išstūmė Kiniją, dabar bando paimti Iraną. Galbūt ir su Rusija flirtavimas buvo, nes jis neapsisprendė. Galbūt tikėjosi, kad gal pavyks Rusiją į savo pusę kažkokiu būdu palenkti. Juk Rusija turi daug naftos ir dujų, ir tai būtų toks kaip koalicijos sukūrimas, kuris leistų paspausti Kiniją. Tai aš matyčiau tokį kaip vieną iš papildomų vektorių, tikrai ne pagrindinį, bet iš ekonominės pusės jis galėtų būti. Bent jau jo retorika tokia kryptinga. 

– Nupjauti vieną iš šakų, už kurių laikosi Kinijos ekonomika?

– Ž. Mauricas: Nenupjauti. Tiesiog turėti didesnį derybinį svertą, nes Amerika turi kažką pastatyti prieš Kiniją. Jau nebeužtenka tų tradicinių priešpastatymų. Tai reikia rasti kitų būtų ekonomiškai ją paspausti. Ir dabar tas vyksta, nes, kaip minėjau, skaudžiausiai iš tikrųjų yra Kinijai. Ji pastarąjį pusmetį ypatingai kaupė, pildė labai daug naftos rezervų, tai, matyt, matė tuos dalykus, kas galimai gali vykti.

– Ačiū jums už pokalbį.

Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA