Kasčiūnas apie karą Artimuosiuose Rytuose: manau, kad tai tikrai užtruks

Vilnius, kovo 21 d. (ELTA).

Vasario pabaigoje Artimuosiuose Rytuose prasidėjęs karinis konfliktas veikiausiai užtruks, sako Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) lyderis Laurynas Kasčiūnas. Jo teigimu, papildomos įtampos kelia ne tik Irano bandymai paralyžiuoti visą energetikos išteklių eksportą, bet ir Europos valstybių nenoras prisidėti prie Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) veiksmų. 

„Manau, kad tikrai užtruks. Tikrai užtruks, nes vis tik manau, kad amerikiečiams tiktų variantas, jeigu dabar atsirastų koks nors naujas Irano diktatorius, kuris pasakytų: „Išsivežkite uraną ir pasirašome taikos ar ten paliaubų sutartį“, – tinklalaidėje politika.lt sakė L. Kasčiūnas. 

„To tikrai amerikiečiams šitame etape užtektų, bet Iranas dabar jau žaidžia kitomis kortomis, bandydamas paralyžiuoti visą energetikos išteklių eksportą. Jis bando kelti kainas, chaosą pasaulinėse rinkose ir savotiškai tokiu būdu struktūriškai silpninti amerikiečius. Dėl to mes matome tam tikrus veiksmus iš prezidento Trumpo, kai jis kai kurioms šalims sako, kad siųskite savo laivyną į Hormūzo sąsiaurį. Tada ir vokiečiai atsako: „Nei mes šitą karą pradėjome, nei mes kažkuo su keliomis fregatomis galime jums padėti, kai jūs turite galingiausią pasaulio laivyną.“ Visa tai atrodo taip, kad tu pats pradėjai, pats įsivėlei, bet dabar prašai kitų pagalbos. Tai irgi ne pats geriausias fonas“, – akcentavo jis.  

– Ar dabartinė situacija ir tai, kas vyksta, leidžia kalbėti apie naujo, ilgo ar bent gerokai ilgesnio karo pradžią regione?

– Faktas, kad prognozės pasikeitė ir žodis „įklimpimas“ tampa vis populiaresniu. Akivaizdu, kad dabar toks etapas, kai Amerikoje prezidentas Trumpas arba jo komanda turi paskelbti pergalę, nes jis turi paskelbti galutinę pergalę, kuri stabdytų karo veiksmus. Klausimas yra, kas ta pergalė? Čia svarbūs keli momentai. Viena vertus, amerikiečių ir Izraelio karinė galia padarė viską, kad šiandien Irano galimybės, karinės galimybės tapti tam tikru regiono veikėju, galinčiu diktuoti žaidimo taisykles sumažėjo. Jis, kaip regiono galia, yra pakirstas ir Iranui reikės daug metų atkurti kovinę galią. Tai minimalus tikslas yra pasiektas, bet akivaizdu ir tai, kad to nepakanka. Urano sodrinimas yra vienas iš svarbių dalykų. Ir kai Amerikos žurnalistai ir Pentagono vadovų, ir kitų klausia: „Ar jau galite pasakyti, kad visos saugyklos yra subaladotos ir sodrinimą mes jau išvešime?“ Jie atsakyt negali. Tai reiškia, čia pergalės nėra. Dar vienas momentas, kuris komplikuoja viską ir Amerikai, ir Izraeliui, bet labiausiai Amerikai, tai yra tai, kad vis tik Iranas nusprendė karinėmis priemonėmis paralyžiuoti Hormūzo sąsiaurį, per kurį eina trečdalis ar 20 proc. energetikos išteklių.

– Ketvirtadalis pasaulio tranzito.

– Taip. Tai čia kol kas irgi atsako nėra. Neaišku ir kaip amerikiečiai atsakys į šitą klausimą. Dėl to kyla klausimas – kas toliau? Kažkas vis pakalba apie antžeminę operaciją. Aš net neabejoju, kad Trumpas norėtų jos visomis išgalėmis išvengti, nes tai reikštų didžiulę krizę viduje ir gali pareikalauti milžiniškų amerikiečių karių aukų.

– Akivaizdu, jeigu jau eisi su batais, tikrai aukų bus daug. Jeigu ten bus keli tūkstančiai ar keliasdešimt tūkstančių jūrų pėstininkų, jie kažką veiks.

– Taip, bet čia, aišku, jau tas amerikietiškas gynybos planavimas. Jeigu mes norime susitvarkyti su urano sodrinimo atsargomis Irane, tai klausimas, kaip tu tą darysi, nes jeigu negali to padaryti iš oro, negali iš vidaus – turi eiti su sausumos intervencija. Tai yra daug tokių galimų scenarijų ir čia, be jokios abejonės, svarbu yra matyti ne tik Amerikos, bet ir Izraelio veiksmus.

– Kiek gali trukti šitie veiksmai?

– Manau, kad tikrai užtruks. Tikrai užtruks, nes vis tiktai manau, kad amerikiečiams tiktų variantas, jeigu dabar atsirastų koks nors naujas Irano diktatorius, kuris pasakytų: „Išsivežkite uraną ir pasirašome taikos ar ten paliaubų sutartį“, – ir jis būtų diktatoriumi, autoritaru, bet, vadinkime, sukalbamu. To tikrai amerikiečiams šitame etape užtektų, bet Iranas dabar jau žaidžia kitomis kortomis, bandydamas paralyžiuoti visą energetikos išteklių eksportą. Jis bando kelti kainas, chaosą pasaulinėse rinkose ir savotiškai tokiu būdu struktūriškai silpninti amerikiečius. Dėl to mes matome tam tikrus veiksmus iš prezidento Trumpo, kai jis kai kurioms šalims sako, kad siųskite savo laivyną į Hormūzo sąsiaurį. Tada ir vokiečiai atsako: „Nei mes šitą karą pradėjome, nei mes kažkuo su keliomis fregatomis galime jums padėti, kai jūs turite galingiausią pasaulio laivyną.“ Visa tai atrodo taip, kad tu pats pradėjai, pats įsivėlei, bet dabar prašai kitų pagalbos. Tai irgi ne pats geriausias fonas.

– Ar Lietuva turėtų prisidėti? 

– Žinote, be jokios abejonės, jeigu amerikiečiai kažko paprašytų...

– Jie jau paprašė.

– Taip, bet ne mūsų, paprašė kitų 7 valstybių. Jeigu jie kažko paprašytų, mes privalėtume svarstyti, nes jie turi pajėgas čia ir tai yra mūsų saugumo garantas. Tą mes turime aiškiai suprasti, bet, aišku, tai turėtų būti didesnė europinė koalicija. Tai yra tam tikras europietiško ramsčio NATO viduje atsakas į tą užklausimą. Tai dar neinterpretuočiau, ką Lietuva turėtų daryti. Manau, kad yra tam tikrų pajėgumų kaip išminavimo pajėgumas, kuris tam tikram kontekste galėtų būti naudingas.

– Jūros išminavimą turite omenyje?

– Taip, be abejo, bet vėlgi čia labai tolimas klausimas ir tikrai neskubėčiau su tam tikrais sprendimais. Reikia jausti, kaip visa tai atrodo platesniame, europietiškame kontekste. Dabar mes matome, kad bent jau trumpuoju laikotarpiu naftos kainos naudingos Rusijos Federacijai – karo mašinai palaikyti. Interceptorių problema, tai yra oro gynyba, kuri be galo reikalinga ukrainiečiams – dabar visas resursas perkeltas link Irano, todėl ukrainiečiams dabar bus dar sunkiau gintis nuo įvairiausių oro pavojų iš Rusijos Federacijos.

– Jei kas iškiltų, tai su šia problema susidurtų ir Europa, nes panašu, kad oro gynybos sistemos iš Vokietijos iškeliavo į tą regioną. 

– O kadangi mes žinome, jog oro gynyba yra mažiausiai išvystytas pajėgumas visame NATO, ypač europiniame NATO ramstyje, tai akivaizdu, kad mes irgi tampame šiek tiek pažeidžiami.

– Aišku, negalima neatkreipti dėmesio į Izraelio karinį pasirengimą. Šitas karas atskleidė, kad, tai yra geriau nei puikiai pasiruošusi valstybė.

– Tai Izraelis yra aukščiausia lyga – į jį reikia lygiuotis. Aišku, jeigu norime lygiuotis, tai reikia pradėti dabar ir pradėti lygiuotis gal po 3–4 dešimtmečių, nes ten yra visa mąstymo kultūra – nuo darželio, mokyklos iki viso gyvenimo būdo, kaip žmogus suvokia savo vaidmenį gynyboje, visą valstybės tapatybę. Tai net tokie pakankamai filosofiniai dalykai.

– Taip, kilus konfliktui izraeliečiai iš visų pasaulio šalių grįžta tam, kad gintų savo valstybę.

– O jau ką kalbėti apie technologinį išsivystymą, apie visas inovacijas, kurias jie jungia per visą pasaulį ir pan.

– Ir amunicijos atsargų kiekis – tai yra kažkas tokio.

– Taip reikia ruoštis valstybės gynybai. Tiek visuotinumas, tiek technologinis pasirengimas, tiek visos visuomenės integravimas į gynybą ir valia, kas be galo svarbu. Tai, be abejo, tai yra idealas, kur link, aišku, norėtųsi judėti.

– Kalbant apie Rusijos Federacija, panašu, kad naujasis ajatola, Khamenejaus sūnus, gydomas Maskvoje. Bent jau tokie yra vieši pranešimai. Tuo pat metu Trumpas beveik panaikina apribojimus naftai, naftos produktams. Rusija per trumpą laikotarpį, Zelenskio skaičiavimu, gauna papildomus 10 milijardų eurų, nors, anot jo, per metus turėjo susikaupusi 100 milijardų deficitą. Kaip vertinate tokį vaizdinį?

– Tą reikėtų vertinti priklausomai nuo atspirties taško.

– Jei atspirties taškas naftos kainos, tada viskas aišku?

– Taip, bet jeigu mes Rusiją kažkada matėme kaip globalią galią, tai akivaizdu, kad prie Trumpo jos galia ne padidėjo, o sumažėjo. Venesuela, Kuba – tikrai turės problemų. Iranas kaip sąjungininkas, manau, iš Rusijos tikėjosi ne tik sanatorijos Maskvoje, ne tik kažkokios žvalgybinės tariamos ar esamos paramos, bet ir daug daugiau dalykų. Faktas, kad Rusijos draugystė nepadeda tiems režimams egzistuoti, nes, manau, amerikiečiai tikrai neinformavo Maskvos apie tai, ką jie darys Irane. Kita vertus, dabar jau klostosi situacija, kuri tampa naudinga Maskvai pirmiausia per energetinių išteklių kainas ir per naftą, kuri yra pagrindinė tiek viso biudžeto, bendrojo vidaus produkto, tiek karo mašinos varomoji jėga. 

Tai klausimas, kiek visa tai užtruks ir kiek Rusija galės tuo naudotis? Vėlgi tas pats šešėlinis naftos laivynas gali būti populiaresnis dėl to, kad kai kuriuose pasaulio platumose jam jau atsiranda didesnis poreikis. Kur įstrigimas, konfliktas ir atsiranda energetinių išteklių paklausa – ten iš karto galimybė Rusijai truputėlį lengviau kvėpuoti ir stiprinti savo struktūrinę galią. Tai neatrodo gerai, be jokios abejonės. Tai neatrodo gerai dėl daugelio priežasčių. Dabar Ukrainą veikia tiek Rusijos ekonomika, kuri vėl galės daugiau resursų skirti karui, tiek tai, kad sumažėjo parama, pavyzdžiui, amunicija oro gynybos sistemoms.

– „Amerika remia Ukrainą, – sako Trumpas, – už tai siųskite savo laivus į Persijos įlanką.“

– Tada Borisas Pistorius, Vokietijos gynybos ministras, atsako: „Tai ne mūsų karas, ne mes jį pradėjome.“ Ir toks atsakymas transatlantinių santykių nedaro stipresniais. Šis galvosūkis, kurį dabar turime, nepalankus Europos ir JAV vienybei. Mes jau po Grenlandijos išgyvenome emocinį atoslūgį ir labai gali būti, kad ir čia bus kažkokių perturbacijų. Klausimas, ar Trumpas toliau kalbėsis, ar ne? Nes dabar Europa aiškiai pasakė, kad čia ne mūsų karas, nieko mes nesiųsime. Bent vokiečiai tai aiškiai pasakė. Tai, jeigu jis vėl imsis savo dažniausiai naudojamos taktikos – bandys spausti, tai reiškia, kad vėl bus pakeltas klausimą dėl NATO ateities. O dėl to jis užuominą jau davė.

– Jis net ne užuominą davė, jis pasakė, kad NATO turės labai rimtų problemų, jeigu neatsiųs.

– Tai nėra geri ženklai, todėl dabar vėl reikėtų gero vizito, jog kažkas iš Europos lyderių susitiktų su Trumpu ir turėtų gerą pokalbį, kad vėl eitume į ramybės fazę. 

– Jeigu karas užsitęs, akivaizdu, kad Europa turės problemų dėl pabėgėlių. Vėl diskutuosime, kaip turime elgtis – ar kalbėtis su Turkija, ar kurti naujas stovyklas ir pan. 

– Kol kas to proceso dar nėra, bet aš pritariu, kad jis tikrai gali būti ir turbūt bus. Aišku, geografiškai Iranas yra tokioje vietoje, kur judėti nėra paprasta. Turbūt populiariausias kelias būtų per Turkiją, o turkai tikrai laikys šalį uždarytą. 

– Gali ir per Kaukazą.

– Taip, teisingai, bet vis tiek manau, kad turkai uždarinės sienas ir neleis šitų srautų, nes ir jiems tai kels problemų. Aišku, migracija toks dalykas, kuris prateka kaip vanduo, todėl natūralu, kad Europa turės rimtų dilemų, kaip tuos žmones traktuoti. Čia reikėtų pabrėžti vieną dalyką – kai atėjo ajatola ir nuvertė šachą, iš Irano bėgo pasauliečiai. Tai žmonės, kurie buvo, sakykime, labiau demokratinių, pasaulietiškų, sekuliarių pažiūrų. Dabar dėl perturbacijų, jei kažkas įvyktų režime – sukilimas, chaosas viduje, nors dar toli iki to – gali būti, kad iš Irano trauktųsi labiau islamistai, islamo fundamentalistai. Tada mes su jais, kai jie atvyktų į Europą, turėtume daug daugiau problemų, nes jie kurtų savo bendruomenes, kurios būtų visiškai antagonistinės europietiškai tvarkai, europietiškam gyvenimo būdui. Ir tas konfliktas, kurį mes ir taip matome Vakarų Europoje su visomis emigracijos pasekmėmis, kurias mes tikrai turime ir pagaliau tą reikia aiškiai pripažinti, būtų dar didesnis, nes jie yra religinio fanatizmo vedini žmonės, kurie nepripažintų Europos, nesilaikytų taisyklių (…). Jie rašytų savo knygą ir tai nebūtų europietiška knyga. Tai yra problema, todėl svarbu, kaip Vakarai juos traktuoja.

– Bet bent šį kartą Lietuva geriau pasiruošusi fiziškai.

– Manau, kad mes ir lenkai – geriausiai. Ta 2021 metų krizė leido mums per metus sukurti vieną moderniausių Europoje sienos apsaugos sistemų, kuri sudaryta iš trijų ramsčių – fizinis barjeras, sienos stebėjimas su visa detekcija ir politinė valia atstumti. Tai reiškia, kad mūsų pasienio tarnyba pasirengusi, mūsų profesionalūs pasieniečiai jau tą daro ir gali daryti toliau, jeigu reikės. Akivaizdu, kad tai bus nelegalios migracijos krizė, bet tokiu atveju mes žinome, ką daryti. Kaip reaguos kiti Vakarai? Na, mes gi žinome, kad atsiras kairiųjų jėgų, kurios sakys: „Sveiki atvykę.“ Aišku, gal tokių mažiau, bet tai vis tiek kuria vidines takoskyras, gali išsprogdinti, poliarizuoti visuomenę, radikalizuoti. 

– Šita tema Lietuvoje, jei dar nėra pagrindinė, anksčiau ar vėliau taps pagrindine, nes ji visur tampa pagrindine trumpajame ar ilgesniame laikotarpyje. Jūs siūlote atiminėti leidimus gyventi Lietuvoje iš Rusijos Federacijos ir Baltarusijos piliečių, kurie bent kartą per pusę metų yra grįžę į Rusiją arba Baltarusiją. Paaiškinkite savo poziciją.

– Tai, ką pasiūlėme, yra kompromisas. Geriausia būtų tiesiog suvienodinti ribojimus Rusijos Federacijos ir Baltarusijos piliečiams. Rusijos Federacijos piliečiai šiandien Lietuvoje pagal Ribojamų priemonių įstatymą negali gauti laikinų leidimų, jie negali jų prasitęsti, jie negali pirkti nekilnojamojo turto ir t.t., bet Baltarusijos piliečiai – ribojimai jiems vis dar yra daug seklesni. Tai mūsų pamatinis siūlymas – suvienodinti. Jeigu Seimo nariai, o aš tikiu, kad taip turbūt ir bus, neatras valios tokiam ėjimui, reiks ieško kompromisinio varianto. Dėl to siūlome kitą variantą – tvarkytis su tais, kurie reguliariai grįžta. Valstybės saugumo departamentas teigia, kad grįžta jie namo, ten šeimos, ten priklausomybė, tada ateina pas juos režimo, saugumo tarnybų atstovai, kurie aiškinasi, ką tu dirbi Lietuvoje, ką tu dirbi Lenkijoje, ką tu pažįsti iš vietinių valstybės pareigūnų ir pan. Tai tokius žmones jie gali verbuoti tam tikram veikimui sugrįžus į Lietuvą. Tai natūralu, tas grįžinėjimas – labai rimtas pažeidžiamumas.

– Toks techninio reikalavimo įvedimas, nežinau, ar sukeltų gerą efektą, ar blogą, bet jis būtų santykinai lengvai įgyvendinamas. Tai kriterijus, kuris techniškai labai lengvai išmatuojamas, todėl galėtų būti efektyviu filtru, taip?

– Taip. Tai sveiko proto kriterijus. Yra atvejų, kai netgi pagal humanitarinę liniją atvykę baltarusių piliečiai, tikrai yra opozicija, sakykime, demokratai, kurie represuojami režimo, grįžinėja namo (…). Tai tokio reguliarumo neturėtų būti. Tai reikia paimti ir sutvarkyti. Reikia ir kitą dalyką padaryti, kokį padarė latviai ir estai – neleisti užsieniečiams, turintiems  nuolatinio gyventojo statusą, naudotis rinkimų teise mūsų savivaldos rinkimuose. Dabar tyrimai rodo, kad kai kurie Baltarusijos, Rusijos piliečiai yra pasiruošę ilgam likti Lietuvoje. Tai reiškia, kad jie gali turėti ir politinių ambicijų. Tai galime atsibusti vieną rytą kokiais 2031 m. ir savivaldos rinkimuose išvysti kokį nors įdomų politinį vienos ar kitos visuomeninės organizacijos sąrašą.

– Ar bent jau frakciją taryboje.

– Taip, todėl apsispręskime, ar mums to reikia. Tai sunkus sprendimas, nes jam priimti reikia 94 Seimo narių. Ką aš girdžiu iš socdemų? Jie prikuria mitų, kad neva dabartiniai baltarusiai Vilniuje balsuoja už socialdemokratus. Nelabai kas Vilniuje išvis balsuoja už socialdemokratus šiandien, bet gerai. Bet dėl tokių prikurtų bus nelengva suburti tuos 94 balsus. Tai čia aš matyčiau, pavyzdžiui, prezidento lyderystę – galėtų pasiimti šitą klausimą ir mes galėtume pabandyti kažkaip tarp partijų susėsti, pasišnekėti, ar tie 94 balsai Seime yra, nes reikės balsuoti dukart, kadangi čia yra Konstitucijos keitimas.

– Bet tame išliktų transatlantinis kriterijus?

– Taip, čia būtų tik užsieniečiai iš trečiųjų šalių, ne ES, ne NATO. Dar formuluotę galima nublizginti taip, kad nebūtų jokių problemų.

– Jeigu jūs turėtumėte sprendimo priėmimo teisę, kaip jūs šiandieną išspręstumėte Rusijos ir Baltarusijos piliečių klausimą Lietuvoje?

– Tai pirmiausia – per ribojimo priemones. Suvienodinčiau ribojimus vieniems ir kitiems. Rusijos Federacijos piliečių Lietuvoje skaičius neauga jau 3–4 metus. Jų yra apie 14 tūkst. ir mažėja, kadangi pasibaigus leidimams jie dažniausiai išvažiuoja. Baltarusijos piliečių skaičius buvo šoktelėjęs iki 60 tūkst., dabar yra stabilizavęsis ties 50 tūkst. Ir manau, kad čia jau per daug. Reikia ieškoti būdų, kaip riboti tolesnį srautą, nes tai nesiderinama su mūsų nacionalinio saugumo interesais. Pavyzdžiui, yra reprezentuojamos tam tikros idėjos, kurios prieštarauja Lietuvos valstybingumui. Dėl to reikia nebijoti atimti leidimą ir siųsti atgal. Tą reikia pradėti daryti ir reikia suvokti, kad mes esame savo valstybės šeimininkai ir turime savo tradicijas, savo taisykles. 

O kalbant apie tuos, kurie nori taisyklių laikytis, tai, be jokios abejonės, viena pagrindinių taisyklių – valstybinė kalba. Ko mes, pavyzdžiui, nepadarėme iki galo, tai pražiopsojome, kad atvažiavus didelei naujai diasporai didelė jų vaikų dalis nuėjo į rusakalbes mokyklas. Dėl to naujas Vilniaus miesto sprendimas, kad visi užsieniečių vaikai mokytųsi valstybine kalba ugdymą užtikrinančiose mokyklose, manau, labai svarbus ir teisingas. Tą reikia daryti, nes tai yra kelias į tam tikrą integraciją, kelias į pagarbą valstybei. Yra ir kitų dalykų, pavyzdžiui, pagal dabartinį mūsų įstatymą laikinai prasitęsti leidimą gyventi tu gali nuolat, kas dvejus metus. Tai gal po pirmo karto jau reikėtų išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą? Tačiau tokio reikalavimo – nėra (…). Geras ir prezidento siūlymas sukurti tokią migracijos sistemą, kad atidirbi ir pabaigi. Jo mintis tokia: du metai ir procesas vėl iš naujo su pusės metų pertrauka. Manau, idėja visai įdomi. Tai pasižiūrėsime, kur čia mes nueisime, bet tai yra be galo svarbu. Mes turime suvokti, kad migracija tai procesai, kuriuose lengva suklysti, lengva užsileisti, o  pakeisti tėkmę po to jau bus be galo sudėtinga. Yra daug pavyzdžių Vakaruose, kur mes turime labai rimtų problemų.

– Bet Lietuvoje veikia šeimų susijungimo principas. Ar jis turėtų veikti?

– Matote, jis negali neveikti, kadangi mes esame Europos Sąjungos nariai ir yra europinė direktyva. Ji numato šeimų susijungimo teisę, kai atsiranda tam tikra nuolatinė gyvenimo perspektyva. Ekspertų skaičiavimais, tokiu būdu, kai įgyjama šeimų susijungimo teisė, į šalį papildomai, prie jau esamo užsieniečių skaičiaus, gali atvykti 50–60 tūkst. žmonių. Tai prezidento siūlymas, kuri minėjau, leistų nesukurti ilgalaikio gyvenimo perspektyvų.

– Kad niekada neateitų teisinė galimybė šeimų susijungimo teisei įgyvendinti?

– Taip, ir manau, kad tai yra teisinga. Bet ką daryti su tais, kurie jau čia yra? Tai kadangi negalime eliminuoti šeimų susijungimo teisės, mano pasiūlymas sudėti saugiklius – tas, kuris jau atvažiuoja į Lietuvą, kelia koją į mūsų žemę, jau mokėtų valstybinę kalbą.

– Tai beveik neįmanoma.

– Bet tam ir yra saugiklis.

– Tai yra kitaip apiformintas draudimas.

– Tikrai taip, bet, deja, šis siūlymas neranda pritarimo valdančiojoje daugumoje. Prezidento siūlymas būtų taikomas tik ateities užsieniečiams, bet mes čia jau turime nemažą bendruomenę. Tai mano saugiklis būtų galimybė kontroliuoti jau esamus procesus.

– Tai tas įstatymas negaliotų tiems, kurie, tarkime, atvyko prieš metus? Juk turėtų galioti, nes jų laikas nesibaigė.

– Kai mes pateksime į teisinio režimo analizę ir gausime teisininkų išvadas, bus įdomu išgirsti, ar galios jau tiems, kurie yra čia. Jeigu galios – tvarkoje, bet gali būti taip, kad kol mes tą įstatymą priimsime, turėsime kitokius užsieniečių skaičius.

– Ar migracija ir saugumas bus didžiausios temos po dvejų metų Seimo rinkimuose?

– Manau, kad taip. Ir demografija. Tai integrali dalis, nes demografinė žiema spaudžia valstybę atidaryti duris migrantams, nes verslas reikalauja darbo jėgos, bet tai sukuria daug kultūrinių, socialinių, kitų problemų. Mes turime apsispręsti, ar mes norime saugios valstybės, ar mes norime ramios valstybės, kultūriškai integruotos valstybės, ar mes turime kitokių planų. Aš nenoriu turėti kitokių planų. Aš noriu Lietuvos, kuri yra saugi, kad ir nedidelė, bet graži mūsų lietuviška valstybė.

– Ačiū jums už pokalbį.

Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA