Kas vyksta kalėjimuose, kuriuose Rusija mėgina palaužti ukrainiečius belaisvius
Politika agresija prieš Ukrainą Žmogaus teisės Konfliktai Karo nusikaltimai Rusija Ukraina
Paryžius, gegužės 8 d. (AFP-ELTA).
Jaunas ukrainietis leitenantas pernelyg priešgyniavo, todėl rusai kalėjimo prižiūrėtojai jį žiauriai sumušė. Jis buvo paliktas su dideliais sužalojimai, ant sėdmenų ir šlaunų buvo pūliuojančių mėlynių, sakė Aleksejus, buvęs Rusijos kalėjimo ligoninės gydytojas.
Nesulaukęs tinkamos priežiūros, ukrainietis mirė 2022 m. spalį, jo gangrenos apimtas kūnas greičiausiai buvo palaidotas nepažymėtame kape. Aleksejui taip ir nepavyko sužinoti, kuo jis buvo vardu.
Remiantis devyniais naujienų agentūros AFP surinktais liudijimais, įskaitant Rusijos kalėjimo pareigūnų, tokių kaip Aleksejus, liudijimais ir nevyriausybinių organizacijų bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), kurios narė yra Rusija, ataskaitomis, tūkstančiai Ukrainos kareivių ir civilių patyrė fizinį ir psichologinį smurtą sulaikymo centruose Rusijoje ir okupuotoje Ukrainoje.
Buvę kaliniai ir sulaikytųjų šeimos pasakojo, kaip stiprūs vyrai buvo „palaužti it šunys“. Trys buvę kalėjimo pareigūnai, vėliau pabėgę iš Rusijos, patvirtino smurtą ir prievartą, už kurį, kaip teigė vienas jų, viršininkai jiems suteikė visišką laisvę
AFP galėjo tiesiogiai pasikalbėti su vienu iš jų, o svetainė „Gulagu.net“, dokumentuojanti smurto atvejus Rusijos kalėjimų sistemoje, gavo prieigą prie dviejų kitų asmenų pasakojimų.
Jų liudijimai atskleidžia ne tik smurto paplitimą, bet ir sistemingas Maskvos pastangas jį nuslėpti.
Naudodamasi oficialiais dokumentais, AFP galėjo patikrinti pareigūnų, kurių vardai pakeisti dėl saugumo priežasčių, tapatybes ir kalėjimus, kuriuose jie tarnavo.
Rusų aktyvistas Vladimiras Osečkinas, „Gulagu.net“ direktorius, teigė, kad „kankinimų ir žiaurumo sistemą“ bendrai kontroliuoja visagalė Federalinė saugumo tarnyba (FST) ir kalėjimų valdžia, bendradarbiaujant ir teisminėms institucijoms.
Devyni iš dešimties Ukrainos belaisvių teigė, kad su jais buvo netinkamai elgiamasi, o 42 proc. sakė patyrę seksualinį smurtą, sakoma spalio mėnesį paskelbtoje ESBO ataskaitoje, joje cituojami Ukrainos pareigūnai.
Daugelis ukrainiečių atrodo išsekę, kai yra paleidžiami per kalinių mainus. Lygiai kaip Stalino gulaguose, daugumai jų atimamas bet koks ryšys su išoriniu pasauliu.
Sulaikytųjų – daugiau nei 22 tūkstančiai
„Jie iš jūsų atima viską“, – sakė 30 metų Jaroslavas Rumiancevas, buvęs Ukrainos kareivis, išgyvenęs nelaisvėje trejus metus ir tris mėnesius. „Jiems pavyksta pakeisti ytavo mąstymą ir priversti patikėti, kad tavęs daugiau niekas nelaukia“, – sakė jis.
Per pastaruosius ketverius metus Rusijos kalėjimuose mirė mažiausiai 143 ukrainiečiai, įskaitant šešis civilius, pranešė Ukrainos prokuratūra.
Smurtas prieš kalinius yra įprastas reiškinys nuo 2014 m., kai prasidėjo Kyjivo ir Maskvos remiamų separatistų karas rytuose. Tačiau jis labai sustiprėjo po plataus masto Rusijos invazijos 2022 m. vasarį, teigia Ukraina.
Pasak Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, vasario mėnesį Rusijoje buvo apie 7000 Ukrainos karo belaisvių. Dar 15 378 civiliai buvo neteisėtai sulaikyti, rodo Ukrainos žmogaus teisių biuro duomenys.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pernai tvirtino, kad Maskva neva humaniškai elgiasi su kaliniais.
Rusijos kalėjimų administracija neatsakė į AFP klausimus jos pareigūnams.
Visiška veiksmų laisvė
Sergejus buvo Rusijos „specnazo“ – kalėjimų specialiųjų pajėgų, paskirtų į kalėjimus, kuriuose po invazijos buvo laikomi ukrainiečiai, – narys.
„Prieš pirmąją misiją mūsų teritorinės grupės vadovas visus surinko ir pasakė, kad jokios taisyklės nebus taikomos bendraujant su karo belaisviais. „Kitaip tariant, jis suteikė mums visišką veiksmų laisvę naudoti fizinę jėgą be jokių apribojimų ir niekas nebus patrauktas atsakomybėn“, – sakė Sergejus.
Jo teigimu, viršininkas pasakė: „Būkite griežti, nieko nebijokite“.
Prieš karą nusistatęs Sergejus teigė atsisakęs dalyvauti smurte ir tais pačiais metais atsistatydinę iš tarnybos bei išvykęs iš Rusijos. „Nebūčiau galėjęs su tuo gyventi ir žiūrėti savo vaikams į akis“, – sakė jis.
Tačiau daugelis jo kolegų džiaugėsi galimybe smurtauti, kiek tik norėjo, pridūrė jis.
Ukrainos prokuratūra teigia susekusi Ukrainos belaisvius mažiausiai 201 sulaikymo centre 49-iuose Rusijos regionuose, kai kurie iš jų – net Tolimuosiuose Rytuose. Daugelis kitų yra laikomi 116 vietų okupuotoje Rytų Ukrainoje.
Tikslas – sunaikinti
Ukrainos jūrų pėstininkas Jaroslavas Rumiancevas buvo paimtas į nelaisvę Mariupolyje 2022 m. gegužę, kai po vieno įnirtingiausių karo mūšių „Azovstal“ gamykloje buvę kariai buvo priversti pasiduoti.
Pirmiausia jis trumpai buvo laikomas Olenivkos kalėjime, Donecko srityje, kur 2022 m. liepą per sprogimą žuvo mažiausiai 50 ukrainiečių belaisvių ir dar dešimtys buvo sužeisti. Vėliau jis su maždaug 250 belaisvių buvo perkeltas į 2-ąjį tardymo izoliatorių Taganroge, pietvakarių Rusijoje. Ši vieta laikoma vienu iš baisiausių kankinimo centrų.
Belaisvius, supančiotus ir užrištomis akimis, pasitiko kalėjimo prižiūrėtojų „priėmimo komitetas“, Belaisviams įeinant jie iš visų pusių buvo daužomi lazdomis – tai liūdnai pagarsėjusi smurto forma, naudota Čečėnijos filtracijos stovyklose per pastarąjį karą šioje mažoje Kaukazo respublikoje.
Smurtas niekada nesiliovė. J. Rumiancevas teigė, kad kaliniai buvo paversti susigūžusiais sumuštais gyvuliais. „Vyrai, gynę savo žemę, lankęsi sporto salėje – stiprūs vyrai – buvo palaužti kaip šunys. Juos siekta sunaikinti“, – pasakojo jis.
Valgė tarakonus ir peles
Kankinimo metodai apėmė išžaginimą, imitacines egzekucijas ir imitacinius pakorimus bei elektros šokus, įskaitant ir į lytinius organus, sakoma rugsėjį paskelbtoje ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (ODIHR) ataskaitoje, pagrįstoje buvusių Ukrainos belaisvių parodymais.
Kaliniai taip pat buvo verčiami išbūti skausmingose pozose ir atlikti intensyvius fizinius pratimus, teigė jie.
Buvęs kalėjimo pareigūnas Vitalijus sakė, kad paprasti Rusijos kaliniai buvo skatinami dalyvauti smurte, siekiant išgauti melagingus prisipažinimus. Pasak rusų aktyvisto V. Osečkino, kankinimai taip pat buvo naudojami siekiant gauti karinės informacijos ir priversti sulaikytus ukrainiečius bendradarbiauti.
Maistas taip pat naudojamas kaliniams palaužti ir dehumanizuoti. J. Rumiancevas pasakojo, kad kartais jam buvo duodamos lygiai dvi minutės it gyvuliui praryti maistą, grasinant vėl sumušti.
Vienas buvęs kalinys „Human Rights Watch“ pasakojo, kad buvo toks alkanas, jog galiausiai valgė kameroje pagautus tarakonus. Kiti kaliniai rijo žalias peles.
Be viso to, buvo nuolatinės bausmės ir daugybė taisyklių, skirtų priversti kalinius paklusti, pavyzdžiui, draudimas žvelgti prižiūrėtojams į akis.
J. Rumiancevas prisimena turėjęs 16 valandų stovėti grupėje be leidimo nueiti į tualetą. „Vaikinai pridarė į kelnes“, – sakė jis.
Taip pat buvo vykdomi eksperimentai. Pavyzdžiui, kalėjimo prižiūrėtojai liepdavo belaisviams susiimti už rankų ir paleisdavo per juos elektros srovę, kad pamatytų, kiek žmonių pajus skausmą.
Perauklėjimas
Rusijos kalėjimo gydytojas Aleksejus sakė, kad kaliniai ukrainiečiai jo kalėjime buvo mušami polipropileno šildymo vamzdžiais, nes jie nelūžta. Po mušimo aukos ligoninėje gavo tik paviršutinišką gydymą, tačiau iš jų buvo reikalaujama pasakyti: „Ačiū Rusijos Federacijai už šį rūpestį“.
Medicinos darbuotojai kartais netgi dalyvaudavo smurte, sakė Aleksejus.
Rusijos gydytojai išraižė žodžius „Šlovė Rusijai“ ant Ukrainos kalinio Andrijaus Pereverzjevo pilvo, kai jam kalėjime buvo atliekama operacija, atskleidė Laisvosios Europos radijo/Laisvės radijo tyrimas. Po paleidimo praėjusiais metais jam buvo atlikta dar viena operacija, per kurią nuo kūno buvo pašalintas išraižytas šūkis.
Buvęs jūrų pėstininkas J. Rumiancevas teigė, kad kankinimai buvo skirti įrodyti, jog Rusija yra stipresnė ir kad pasipriešinimas beprasmiškas. Jis ir jo bendražygiai dažnai buvo verčiami dainuoti sovietines dainas ir buvo baudžiami, jei dainuodavo nepakankamai garsiai arba ne ta tonacija.
Išlikti sveiko proto padėjo pokalbiai tarpusavyje apie prisiminimus iš praeities, prisiminė J. Rumiancevas. Jis teigė išsaugojęs orumą sakydamas sau, kad nenori gyventi šioje skylėje, laikyti save sumuštu šunimi. „Esu žmogus ir esu vertas. Man tiesiog reikia tai ištverti“, – sakydavęs sau.
2024 m. jis buvo perkeltas į švelnesnio režimo pataisos koloniją Rusijos Udmurtijos regione. Ten prižiūrėtojai irgi mušė kalinius, bet ne taip smarkiai. Tuo metu jis jau buvo pripratęs būti daužomas per galvą.
Jis netgi sutiko humaniškesnių kalėjimo prižiūrėtojų, sakiusių, jog „atsiprašo“ už tai, kas vyksta, ir kad vieną dieną „Rusija atsiprašys“.
Paverčiami nematomais
44 metų Rusijos žmogaus teisių aktyvistas V. Osečkinas, gyvenantis Prancūzijoje ir saugomas policijos, teigė, kad bausmių sistemoje belaisviai ukrainiečiai dažnai paverčiami „nematomais“, ir netgi dokumentavo atvejus, kai buvo pakeistos jų pavardės.
Jie taip pat dažnai laikomi atskirai. Buvęs kalėjimo gydytojas Aleksejus sakė žinąs apie visą kalėjimą, ištuštintą, kad ukrainiečiai galėtų būti laikomi be jokių liudytojų, kurie matytų netinkamą elgesį su jais.
Taip pat buvo įvesta praktika slėpti kankintojų tapatybę. Specialiųjų pajėgų karininkas Sergejus teigė, kad būdami su karo belaisviais ukrainiečiais jo dalinio nariai neturėjo identifikacijos numerių ar kamerų ant kūno. Jo teigimu, operacijų žurnalai taip pat nebuvo pildomi. „Nebuvo jokių pranešimų apie fizinės jėgos panaudojimą po misijų. Jie darė, ką norėjo, duodami valią savo sadistiniams impulsams“, – sakė jis.
Atskirti nuo pasaulio
Atimant bendravimą su pasauliu baudžiamos ir belaisvių šeimos.
Natalijos Kravcovos sūnus Artiomas, Ukrainos „Azovo“ brigados kovotojas, buvo paimtas į nelaisvę Mariupolyje 2022 m. gegužę. Po metų Raudonasis Kryžius patvirtino, kad jis laikomas kalėjime. Nuo tada 52 metų moteris nieko negirdėjo apie sūnų. Ji nėra tikra, ar 33 metų Artiomas vis dar gyvas. Su kiekvienu pranešimu apie kalinių mainus N. Kravcova pajunta viltį, kuri vėliau sudūžta. Net jei išoriškai atrodo rami, viduje viskas verda. Daugelis keliauja pasitikti grįžtančių belaisvių, tikėdamiesi gauti informacijos apie savo artimuosius.
Kai sulaikytasis surandamas, kartais galima pasinaudoti Rusijos kalėjimų administracijos internetine platforma ir jam parašyti. Tačiau tam reikia telefono numerio Rusijoje. Rusė aktyvistė sakė leidusi 10 ukrainiečių pasinaudoti jos numeriu ir parašyti artimiesiems. Ji susirašinėja su Rusijos politiniais kaliniais, ir jie perdavė žinią apie 15 ukrainiečių, kurių šeimos apie juos nieko nežino.
Jūrų pėstininkas J. Rumiancevas prieš pat mainus gavo tik vieną laišką. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis kalėjime verkė.
„Mačiau tuos pirmuosius šiltus žodžius (...) ir mano akys paplūdo ašaromis. Drebėjau, o draugas uždėjo ranką man ant peties ir pasakė: „Tai reiškia, kad tu vis dar esi žmogus.“
Kankinimai ir pavergimas
62 metų mokytoja Olga Baranevska dingo okupuotame Melitopolio mieste 2024 m. gegužę, kai atsisakė bendradarbiauti su Rusijos valdžia. Jos dukrai Aksinjai Bobruiko, pabėgėlei Vokietijoje, prireikė dviejų mėnesių, kad sužinotų, jog jos motina, turinti rimtų sveikatos problemų, yra kalėjime. 2024 m. lapkritį ji buvo įkalinta šešeriems metams už sprogmenų turėjimą. Šeima teigia, kad šie kaltinimai suklastoti.
Jos dukrai pavyko iš vietoje esančių žmonių sužinoti, kad ji vis dar gyva, bet nieko daugiau. Dabar A. Bobruiko padeda dokumentuoti kitų sulaikytų civilių kančias. Ji dalyvauja projekte „Tsyvilni v Poloni“ („Civiliai nelaisvėje“) ir dirba su nevyriausybine organizacija „Numo, Sestry!“ („Nagi, sesės!“). Jį įkūrė buvusi kalinė Liudmyla Guseynova, trejus metus ir 13 dienų išgyvenusi prižiūrėtojų pragarą.
64 metų moteris vadovavo vaikų prieglaudai okupuotame Donecke, kai 2019 m. ją suėmė prorusiški separatistai už paramą Kyjivui. Po suėmimo L. Guseynova buvo 50 dienų laikoma izoliuota požemyje liūdnai pagarsėjusiame kalėjime mieste, vadinamame Izoliacija.
Ji buvo nuolat filmuojama, turėjo visą dieną stovėti grasinant bausme. Sargybiniai uždėdavo jai ant galvos medžiaginį maišą ir įvairiai žemindavo, sakė ji.
Kaliniai, moterys ir vyrai, buvo nuolat verčiami linksminti atostogaujančius kareivius.
Vėliau ji buvo perkelta į Donecko 5-ąjį ikiteisminio tyrimo sulaikymo centrą, kur dalijosi maža, purvina kamera su maždaug 20 paprastų kalinių. Sąlygos buvo siaubingos: skylė tualetui ir purvini čiužiniai, knibždantys vabzdžių, sakė ji. Daugelis sulaikytųjų sirgo ŽIV, tuberkulioze ir egzema.
Vieną dieną ji buvo atvesta pas tyrėją, šis užsidengė nosį, nes jos kūnas dvokė. Kitam tyrėjui jis pasakė: „Nesiartink prie jos, ar nematai, kad ji turi blakių?“.
Žmogaus teisių gynėjas V. Osečkinas teigė, kad tie, kurie atsakingi už šią „kankinimo ir pavergimo sistemą“, turi atsakyti tarptautiniame teisme.
„Mes juos visus surasime ir nubausime“, – pažadėjo Sergejus, Rusijos kalėjimų specialiųjų pajėgų karininkas, tapęs informatoriumi.
person Viljama Sudikienė (ELTA)
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pranešė, kad Ukraina ir Rusija susitarė laikytis trijų dienų paliaubų ir apsikeisti po 1000 belaisvių nuo šeštadienio.
D. Trumpas teigė, kad šios paliaubos gali būti "labai ilgo, mirtino ir žiauraus karo pabaigos pradžia".
Anksčiau Rusija paskelbė dviejų dienų vienašališkas paliaubas Pergalės Antrajame pasauliniame kare dienai, tuo tarpu Ukraina taip pat pasiūlė paliaubas, kurias Maskva ignoravo.arrow_forward
Vokietijos užsienio reikalų ministras Johannas Wadephulas teigia, kad vis dar turi vilties gauti „Tomahawk“ sparnuotąsias raketas iš JAV, nepaisant to, kad Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas sakė, kad nebesitiki šio JAV prezidento Joe Bideno pažado įvykdymo. Gynybos ministras Borisas Pistorius kalbėjo apie galimą alternatyvų būdą gauti „Tomahawk“. J. Wadephulas pabrėžė, kad JAV lieka nepakeičiamu partneriu tiek ekonominiu, tiek saugumo politikos požiūriu.arrow_forward