Ignas Dilys. Memuarų kultūra

Vilnius, gegužės 31 d. (ELTA).

Vis daugiau Lietuvos įžymybių išleidžia autobiografijas arba memuarus. Godžiai rydamas tokius atsiminimus, kartais pagalvoju, kad ten aprašyta ne tai, kas kadaise išties nutiko, o tai, ką prisimena autorius. Be to, veikia žmogiška paskata padailinti ar papildyti prisiminimus, kad skaitytojams būtų įdomiau. Taigi, kyla klausimas: kiek prisiminimų knygose teisybės, o kiek išmonės? 

Visa autentiška kūryba yra asmeniška, todėl ir bet kuri grožinė literatūra yra šiek tiek memuaristika. Romanų rašytojos sugalvoja, kaip pakeisti jas mylėjusių, o gal įskaudinusių asmenų vardus, bet kartais pavaizduoja veikėjus skausmingai atpažįstamus. Tuo tarpu negrožinių prisiminimų autorės nesibodi nurodyti gyvenimo vyrų pavardžių arba pažymi juos inicialais, nors štai Violeta Tapinienė vadina tokį herojų paprastai – „Vienas žmogus“. 

Neseniai pasirodė dviejų įžymių vyrų – diplomato Vygaudo Ušacko ir impresarijaus Gintauto Kėvišo – atsiminimai. Abu daug nusipelnę veikėjai pasakoja nuotykius iš savo karjeros, mini tarnyboje sutiktas įžymybes, liaupsina geradarius ir dėkoja pavaldiniams, bet nepamiršta įgelti oponentams. Vygaudas griežtas Žygimantui, Gintautas – Dalios įkvėptai Lianai. Kritiškumu nei vienas, nei kitas neprilygsta Gedvydui Vainauskui, kuris dviejuose „Redaktoriaus testamento“ leidimuose – juodajame ir baltajame, atvirai išdėstė požiūrį į daugelį dar gyvų politikų, žurnalistų, verslininkų ir kitų kultūros dalyvių. Kovingasis redaktorius daug kur aštrus, bet stebėtinai nepiktas, o tai daro „Testamentą“ dar patrauklesnį.  

Galime paskaitinėti išsamių Algirdo Brazausko, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės ir Gitano Nausėdos prisiminimų. Profesionalių bendraautorių išpuoselėtas jų stilius skiriasi, tačiau paklūsta žanro dėsniams: prezidentas turi atrodyti solidžiai. Čia smarkiai išsišoka Vytautas Landsbergis, gausiai ir savarankiškai prirašęs tekstų, kuriuos vargiai priskirtum valstybės vadovo plunksnai. Tikrai ne veltui 2011-aisiais jam paskirta nacionalinė Kultūros ir meno premija.  

Viso pasaulio politikams memuaristikos vingrybių verta pasimokyti iš dabartinio JAV viceprezidento, kuris, vos įžengęs į ketvirtąją dešimtį, išleido autobiografiją. Žinovai diskutuoja, kiek joje aprašyti faktai teisingi, o kiek pagražinti, tačiau akivaizdu, kad JD Vance‘ui pavyko sujaudinti ir apžavėti ne vieną širdį. Beje, jo „Hilbilių elegijoje“ stebėtinai išvengta savigyros. Autorius nutuokė, kad ši dažna memuarų yda, kaip jokia kita, atbaido ir nuvilia skaitytojus. Savigyra absoliučiai nebūdinga ir ilgai Amerikoje gyvenančiam filosofui Algiui Mickūnui, jo „Atsiminimų punktyrai“ džiugina ne tik pažintine, bet ir estetine verte. 

Itin vaizdingų memuarų yra parašę Rolandas Rastauskas, Viktorija Daujotytė, Aleksandra Kašuba, Alfonas Andriuškevičius ir daugelis kitų menininkų. Lietuvos literatūrologai diskutuoja, kuriam žanrui priskirti Dariaus Žiūros veikalą, pavadintą „Diseris“: autobiografiniam romanui ar meniškiems prisiminimams. Pernai svarų žodį tarė „Antanuko“ premijos komisija, paskyrusi autoriui apdovanojimą „Už negrožinės knygos grožį“. Netrukus Darius Žiūra paskelbtas nacionaliniu laureatu, o šiemet „Diseris“ dar pelnė „Metų knygos“ apdovanojimą prozos kategorijoje.

Ypatinga atminties literatūros rūšis yra dienoraščiai. Vienus žmonės rašo jau apsisprendę išviešinti, kitus – tik sau. Tarpinis variantas yra Juozo Baltušio Tritomis, išleistas jo dukters pastangomis gerokai po autoriaus mirties. Nors sovietmečio prozos žvaigždė dienoraštį daugelį metų rašė į stalčių, akyli skaitytojai pastebi apgalvotai autoriaus sudėliotus akcentus. 

Tomas Venclova pasirūpino ranka rašytus savo dienoraščius suskaitmeninti. Ši forma palengvina ir leidėjų, ir tyrinėtojų darbą: keliais mygtukų spustelėjimais lengva išsirinkti ten minimus tikrinius daiktavardžius ar susiraižyti medžiagą norimais pjūviais. Matyt, dauguma ateityje mums pasirodysiančių dienoraščių bus kompiuterinės prigimties, todėl iškils abejonių dėl jų pirminio autentiškumo. Taisant skaitmeninius tekstus nelieka braukymo žymių, todėl bet kuris autorius ar redaktorius panorėjęs lengvai padailins lemtingus įrašus, prieš pateikdamas visuomenei keliasdešimties metų senumo „rankraštį“.

Visų mūsų prisiminimus patikimai falsifikuoja žmogiška atmintis, o galutinai ištrina laikas. Jam priešinasi, ir dėl to yra verta dėmesio, memuarų kultūra.

Ignas Dilys, Politika.lt