Ignas Dilys. Kūno kultūra

Vilnius, balandžio 19 d. (ELTA).

Visi esame girdėję lotynišką posakį „Mens sana in corpore sano“ („Sveika siela sveikame kūne“). Tai žodžiai, ištraukti iš senovės Romos poeto Juvenalio satyros ir pavirtę sentencija, įgijusia šiek tiek kitokią prasmę nei originali citata. Mat Juvenalis nerašė, kad sveika siela kyla iš sveiko kūno. Poetas tik pašiepė romėnus, kurie pernelyg vaikėsi turtų, valdžios, šlovės ar grožio, ir paskatino juos verčiau siekti kūno bei sielos sveikatos. 

Šiuos du gėrius susiejo kiti mąstytojai, ir teiginys, kad „iš sveiko kūno kyla sielos sveikata“ smarkiai prigijo. Kalbėdami apie raumenų mankštą, dažnai pavadiname tą užsiėmimą kūno kultūra ir taip nejučia išaukštiname fizinius pratimus, tarsi sportas būtų patikimas sielos ugdymo metodas.

Sporto reikalai Lietuvoje priskirti ne Kultūros, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, tačiau tai neužkerta kelio pasvarstyti, kiek sportas ugdo visuomenės sielą? Atsakymas priklauso nuo to, ar kalbame apie mėgėjus pasportuoti, aukšto meistriškumo atletus, ar sporto sirgalius. Ir vieni, ir kiti, ir treti yra kultūros dalyviai. Kurių interesai vertingesni? 

Čia komentuoju kultūrą, o ne sveiką gyvenseną, todėl pabrėšiu, kad vaikščiotojai, bėgikai, dviratininkai, riedutininkai, irkluotojai, buriuotojai, plaukikai, tenisininkai, krepšinio, futbolo, regbio ar golfo žaidėjai bei kitokio judrumo mėgėjai yra pagarbos verti kultūrininkai. Ir ne vien dėl to, kad atsakingai rūpinasi savo pačių gerove. Taip, aktyvūs žmonės rečiau serga, ilgiau gyvena, šviesiau jaučiasi ir daugiau nuveikia, bet dar svarbiau, kad jie praktiškai keičia visuomenės įpročius bei papročius. 

Mėgėjų pajudėti poreikiai formuoja viešąsias miestų erdves: platesni takai, daugiau žalumos, mažiau teršalų. Sportuojantieji noriai leidžia laiką kartu, buriasi į komandas ar klubus. Taip stiprėja bendruomenės, auga tarpusavio pagarba. Bėgimo, dviračių ar baidarių maratonuose jų dalyviai, judėdami greta profesionalių meistrų, sukuria įspūdingus masinius spektaklius. Į juos net įsitraukia tūkstančiai svečių iš užsienio. 

Svajojame apie nacionalinį stadioną, kuriame patirtume katarsį sirgdami už savo žvaigždžių rinktinę per įvairius futbolo šou, tačiau dar stingame ir mažesnių aikštelių, kuriose kasdien bumpsėtų įvairaus amžiaus mėgėjų varinėjami kamuoliai. 

Profesionalusis sportas yra scenos reiškinys, reginių ir pramogų šaltinis. Krepšininkai ir futbolininkai konkuruoja su dainininkais ir šokėjais dėl galimybių pasirodyti arenose ir stadionuose. Į pasaulio elitą prasimušę lietuviai sportininkai kultūrina mus, įkvėpdami siekti daugiau ir stiprindami tautišką dvasią. Svarbu, kad skanduotės už saviškius nesusargdintų žiūrovų neapykanta priešininkams, spiritinis svaigulys nepranoktų rungtynių euforijos, totalizatoriai neįpainiotų priklausomybių pinklėse, o rekordai, taškai ir įvarčiai paskatintų sirgalius kultūringai mėgėjiškai pasportuoti. 

Gražu, kai visuomenę puošia sveiki individų kūnai, tačiau dar gražiau, kai jos sielą puoselėja sveiki papročiai.  

Ignas Dilys, Politika.lt