Ignas Dilys. Kultūros prioritetai (III)

Vilnius, kovo 15 d. (ELTA).

Mūsų šalyje kasdien dirba daugybė kultūros politikų. Tai – seimūnai, Prezidento patarėjai, ministerijų darbuotojai, Kultūros taryba su pulku ekspertų, paveldosaugininkai, savivaldybių tarnautojai, kultūrinių leidinių redaktoriai, universitetų senatoriai, kūrybinių sąjungų vadovai ir aibė kitokių veikėjų. Jie stengiasi puoselėti visuomenės sielą, todėl privalo žinoti, kurie dalykai yra svarbiausi, siekiant šio kilnaus tikslo, arba, šnekant jų pačių kalba – kokie gi yra Lietuvos kultūros prioritetai.

Pradėjus svarstyti, kam teikti pirmenybę Lietuvos kultūroje, iškart kyla pagunda atsispirti nuo lietuvybės. Šią iškėlus aukštyn, tautiškumas tampa kultūros prioritetu ir net kriterijumi: kas lietuviška, tas yra svarbiau, o gal ir vertingiau nei lenkiška ar latviška, žemaitiška ar dzūkiška.   

Kokie mums įprasti lietuvybės pavyzdžiai? Tai sutartinių raudos ir „Eglė, žalčių karalienė“, „Tautiška giesmė“ ir trispalvė, rūpintojėliai ir margučiai, didžkukuliai ir šaltibarščiai, ripka ir krepšinis, blaivybė ir pagonybė, Vytis ir raidė „ė“. Taip tęsiant, keistokas išeitų nacionalinis kultūros prioritetų sąrašas. 

Rimčiau apibendrinus, tautiškumas kaip prioritetus iškelia lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją. Savo kalbą tikrai būtina puoselėti, tik kaip? Juk šiaulietiška Rimanto Kmitos šneka smarkiai skiriasi nuo Vilniaus centro fainuolių ir Gabijos Grušaitės lietuvingliškos puskalbės. Lietuvių kalbos ateitis verta ypatingo kultūrininkų dėmesio. 

Mieliausioji Lietuvos istorija taip pat nėra elementari. Istorija visuose kraštuose būna įrankis tautiškumui puoselėti, todėl dažnai kyla pagundų ją pagražinti, pakreipti savaip. Čia svarbu ne tik patiems vieningai susitarti dėl Lietuvos viduramžių, smetonmečio ar sovietmečio interpretacijų, bet ir įsiklausyti į užsienio mokslininkų pastabas. 

Tautiškumas – tvirtas, bet pernelyg siauras kultūros ramstis, todėl jį dera papildyti bendresnėmis vertybėmis. Štai mūsų Kultūros ministerija savo misijoje pabrėžia siekianti gyvenimo kokybę keičiančios kultūros. Iš to suprantu, kad kviečiama nusiteikti pokyčiams, pernelyg nesikabinti į senovės tradicijas ar esamą padėtį. 

Kismas ir pastovumas – tai priešybės, tarp kurių verta ieškoti ne aritmetinio vidurkio, bet aukso vidurio, nors yra ir kitų kraštutinių vertybių. Štai sociologijos profesorius Jonathanas Haidtas knygoje „Teisuoliškas protas“ nurodo šešias pamatines moralės prieštaras: laisvė ir priespauda, valdžia ir maištas, šventumas ir nuopuolis, globa ir skriauda, ištikimybė ir išdavystė bei teisingumas ir apgavystė. Įdomu, kad iš jų Amerikos liberalai ir konservatoriai skirtingai dėlioja programinius prioritetus. 

Kiekvieną rinkėją jaudina moralės klausimai, tačiau tik utopinis liberalkonservatorius sugebėtų priešrinkiminėje retorikoje tolygiai įsipareigoti visoms šešioms paminėtoms dorybėms. Todėl ištikimybę ir teisingumą aukština visi kandidatai, tačiau liberalai krypsta nuo globos link laisvės, o konservatoriai vilioja šventumu ir tyra, bet tvirta valdžia. 

Neišvengiamai tenka svarstyti, kiek mūsų kultūra turėtų būti lietuviška, o kiek – vakarietiška, o gal – labiau krikščioniška, ar europietiška, šiuolaikiška, postmoderni, ar tiesiog – žmogiška? O gal net gyvuliška? Galėtumėte teigti, kad kultūra nebūna gyvuliška, tuo ji ir skiriasi nuo natūros, tačiau sunku paneigti, kad žmogaus siela nuolat grumiasi su gamtiškais instinktais. Todėl kultūros santykis su gyvuliškumu tebėra aktualus. 

Ukrainiečių žūtys ir kančios paskatino daugelį lietuvių nusigręžti nuo rusų literatūros, kino, baleto bei kitų menų. Tautiečiai ėmė labiau domėtis ukrainietiškomis knygomis, filmais, muzika ir daile. Jeigu taip apsisprendžiame sąmoningai pasirinkdami – ne instinktyviai, ne iš baimės, ne nunešti minios, tuomet, atsisakę Gogolio ar Bulgakovo, nenuskurdiname sielos, o kaip tik sustiprėjame, išsitiesiame, tampame dar oresni ir atviresni. Šitaip gal pajėgsime ne tik ramiai pagrįsti poziciją dėl nurašomos rusiškos kultūros, bet ir solidžiai paaiškinti, kokių prioritetų laikysimės kinų, kurdų, kartvelų, izraeliečių ir Palestinos arabų kūrybos atžvilgiu. 

Karai atskleidžia, kad žmonės tarpusavyje elgiasi žiauriau nei žvėrys. Vilkas niekada neperkanda gerklės pasidavusiam gentainiui, tuo tarpu visi okupantai kankina belaisvius ir žudo civilius. Egzistuoja sąvoka „karo nusikaltimai“. Šis reiškinys sukelia minčių apie kariškių kultūrą. Jei vieni kariauja nusikalstamai, o kiti – teisėtai, išeitų, kad vienos kariuomenės būna gyvuliškos, o kitos kultūringos. Kurios stipresnės? Viliuosi, kad kultūringosios. Todėl, augindami gynybos biudžetą, nepamirškime numatyti jame dalies ir Krašto apsaugos kultūrai.

Ignas Dilys, Politika.lt