Ignas Dilys. Ekspertų subkultūra

Vilnius, gegužės 25 d. (ELTA).

Dažnokai išgirstame arba paskaitome, ką įvairiais klausimais galvoja įvairių sričių ekspertai: finansų, komunikacijos, politikos, žmogaus elgsenos, karybos, Artimųjų Rytų, krepšinio, kulinarijos ir net intymaus gyvenimo. Visi jie maloniai mums padeda susiorientuoti gyvenimo tyruose bei labirintuose. 

„Ekspertas“, išvertus lietuviškai – „žinovas“, nors tikslesnė lotyniškos kilmės termino reikšmė – įgudęs, prityręs. Normalu, kad žiniasklaida kviečia prityrusius ir įgudusius asmenis pakomentuoti sudėtingus reiškinius, tik keistoka, kad dažniausiai terminu „ekspertas“ nusakoma komentatoriaus tapatybė, nutylint ir nenurodant, kuo grįsta to asmens išmintis.

Ekspertas paprastai nėra pareigybė, nebent toks žinovas kviečiamas į teismą, kad padėtų suvokti bylos aplinkybes. Patirties ir įgūdžių žmonės sukaupia per daugelį metų dirbdami kokį nors darbą ar praktikuodami pomėgį, taigi jie yra arba kieti profesionalai, arba uolūs mėgėjai. 

Mėgėjas, anaiptol, nėra antonimas ekspertui. Esu maratono mėgėjas, jau daugiau kaip septyniasdešimt kartų nubėgęs klasikinį nuotolį varžybose. Nė iš tolo neprilygstu profesionaliems atletams, todėl nesu laimėjęs kokių nors apdovanojimų ar užsidirbęs pinigų iš bėgimo. Mėgėjas yra profesionalo priešingybė, tačiau tai netrukdo jam tapti mėgstamos srities žinovu. Neprisistatau bėgimo ekspertu, tačiau kadaise parašiau knygą apie savo pomėgį bėgioti ilguosius nuotolius. Joje yra skyrius „Mėgėjo patarimai eksperto tonu“. 

Aišku, ne mėgėjiški, o profesiniai pasiekimai dar patikimiau liudija, kad žmogus išmano tai, apie ką kalba. Todėl tapytojai nepristatomi dailės ekspertais, o chirurgai – medicinos žinovais. Vadinti žmogų humoro arba valdžios ekspertu – nesąmonė, tačiau mūsų dėmesį nuolat mėgina patraukti saugumo, mitybos, socialinių tinklų ar viešųjų ryšių ekspertai. Matyt, tie veikėjai nepakankamai pasitiki savimi, kad prisistatytų mėgėjais ir nedrįsta pateikti įrodymų, jog yra autoritetingi profesionalai. 

Kartais eksperto titulas slepia baimę pasirodyti analfabetu, o kartais – ekspertizės spragas. Esu susidūręs su kreatyvumo ekspertais, neskiriančiais kūrybingumo nuo kūrybiškumo. Išgirdęs kalbantį „politikos ekspertą“, ne iškart suprantu, ar jis politikas, ar politologas? Ką gyvenime veikia „kelionių ekspertas“? O kuo verčiasi „alaus ekspertas“ –  jis yra degustatorius, istorikas ar aludaris? 

Pastebėjau, kad literatai nėra vadinami prozos, dramaturgijos ar poezijos ekspertais, tačiau kuklinasi ir pasivadinti rašytojais arba poetais, todėl dažnokai prisistato ar būna pristatomi „autoriais“. „Autorius“ lietuviškai – „kūrėjas“, o tai irgi gana pretenzinga tapatybė. Kartais „autoriaus“ titulas nusiperkamas, išleidžiant knygą savo ar geradarių rėmėjų lėšomis. Ko gero, rašytoju ar autoriumi yra visiškai padoru pasivadinti tuomet, kai iš honorarų pavyksta apmokėti bent dalį sąskaitų už komunalines paslaugas. Poetams, tiesa, sunkiau, mat net pelningai sueiliuotuose tekstuose reiklūs skaitytojai gali neaptikti poezijos. 

Prieinu prie išvados, kad „ekspertas“ – solidžiai skambantis, tačiau įtartinas priedėlis. Pagal Lietuvos Kultūros politikos pagrindų įstatymą visi esame kultūros dalyviai. Taigi, turime teisę taip prisistatyti ir reikšti nuomones apie objektus ar reiškinius, nesiskelbdami esą kultūros ekspertais. Juk publika apie žinovų išmintį sprendžia iš turiningų rašinių ir įdomių pasakojimų, o ne iš skambių titulų.  

Ignas Dilys, Politika.lt