Eglė Stonkutė. Biudžeto drausmės pamokos: ne visko reikia mokytis iš prancūzų

Vilnius, rugsėjo 18 d. (ELTA).

Paskaičiusi Vyriausybės programos projektą prisiminiau prancūzų filosofo Luc Ferry knygą „Iš meilės. Filosofija XXI amžiui“. Joje autorius teigia, kad mūsų stipri meilė vaikams ir troškimas būti mylimiems kartais sunaikina net menkiausius autoriteto likučius, be kurių ugdymas ir mokymas tampa beveik neįmanomi.

Panaši nuojauta kyla skaitant naująją Vyriausybės programą – joje jaučiasi troškimas būti visiems priimtiniems ir mylimiems bet kokia kaina, tačiau stinga ryžto prisiimti atsakomybę šviesti visuomenę ir paaiškinti kartais neišvengiamai sunkius sprendimus.

Prancūzijoje per pastaruosius dvylika mėnesių jau antrasis premjeras priverstas pasitraukti iš pareigų vien dėl to, kad politikams nepavyksta įtikinti visuomenės būtinybe didinti mokesčius ir mažinti valstybės išlaidas. Kitaip tariant, nesugebama paaiškinti, kad šalies ekonomika nebegali išlaikyti prancūzams jau įprasto gyvenimo būdo – nuo 2000-ųjų įteisintos 35 valandų darbo savaitės bei plataus spektro viešųjų paslaugų. Rugsėjo 10-ąją jau vyko, o rugsėjo 18-ąją vyksta judėjimo „Blokuokime viską“ inicijuojami streikai, kuriuose bus priešinamasi bet kokioms taupymo priemonėms ar mokesčių didinimui.

Kažkada mokiausi Prancūzijoje kartu su vieno didelio pramonininko dukra. Jos tėtis griežtai priešinosi trumpesnei darbo savaitei ir sakė, kad tai nėra sprendimas, o jo dukra net ėjo pirmose streikuojančių tėvo įmonės darbuotojų gretose. Tuo metu aš palaikiau jos tėčio poziciją. Klausimas, kuris iš jų buvo teisus? Mano nuomone šiandien – teisus vis tik buvo jos tėtis.

„Eurostat“ duomenys, deja, neleidžia atsekti ilgesnės laiko juostos, bet turima informacija kalba pakankamai aiškiai:

1995–2024 m. Prancūzijoje realus vieno darbuotojo darbo našumas augo vidutiniškai 0,7 proc. kasmet.

1996–1999 m. laikotarpiu – net 1,3 proc. kasmet.

2000–2024 m., jau įvedus 35 val. darbo savaitę, našumo augimas siekė tik 0,6 proc. kasmet.

Palyginus visą laikotarpį su ES vidurkiu, matyti, kad Prancūzija atsiliko: Europos Sąjungoje našumas per 1995–2024 m. augo vidutiniškai 0,9 proc. kasmet, o Prancūzijoje – tik 0,7 proc. Kitaip tariant, trumpesnė darbo savaitė darbo našumo augimo nepaspartino, veikiau priešingai – jo tempas daugiau nei perpus sulėtėjo.

Svarbu prisiminti ir kontekstą: 2000-ieji buvo asmeninių kompiuterių ir interneto proveržio metai. Atrodė, kad technologijos negrįžtamai pakeis darbo vietas ir išspręs našumo problemas. Ar ši nuotaika neprimena šiandienos, kai į darbo rinką žengia dirbtinis intelektas?

Todėl, mano manymu, diskusijos dėl dar vienos darbo savaitės trumpinimo – šįkart iki keturių dienų – turėtų būti vedamos gerokai atsargiau.

Pereinant prie biudžeto mokestinių pajamų perskirstymo, minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) ir kitų socialinės politikos atributų, turime nepamiršti platesnio konteksto. Šių metų pavasarį Lietuvos bankas, vertindamas galimą MMA dydį 2024-iesiems, analizavo Europos Sąjungos šalių patirtį. Išskirtos penkios valstybės – Slovėnija, Portugalija, Lenkija, Prancūzija ir Ispanija – kuriose 2020–2023 m. MMA ir vidutinio darbo užmokesčio (VDU) santykis buvo didžiausias. Šių šalių vidurkis siekė 50,5 proc.

Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad tarp jų tik Lenkija atitiko Mastrichto kriterijų, nustatantį, kad valstybės skola neturi viršyti 60 proc. BVP. 2023 m. Prancūzijos valstybės skola sudarė 113 proc. BVP, Ispanijos – 102 proc., Portugalijos – 95 proc., Slovėnijos – 67 proc., Lenkijos – 55 proc. Palyginimui, Lietuvos skola tais pačiais metais siekė tik 38 proc. BVP.

Dar viena akivaizdi tendencija – kuo daugiau šalys per biudžetą perskirsto mokestinių pajamų, tuo dažniau jų valstybės skola būna didesnė. Pavyzdžiui, Prancūzijoje per biudžetą perskirstoma net 45,6 proc. BVP mokestinių pajamų, tačiau kartu ši valstybė susiduria ir su itin didele – 113 proc. BVP – skola.

Paklauskime savęs, ar tikrai rodikliai šalių, kurių finansinio tvarumo situacija yra prasta, turėtų būti laikomi siektinu pavyzdžiu Lietuvai?

Toliau – apie pensijas. Vyriausybės programoje numatyta greitesnė jų indeksacija, tam panaudojant pačios valstybinės pensijų sistemos sukauptą rezervą. Šiuo metu „Sodros“ rezervas sudaro apie 3,5 mlrd. eurų, t. y. vos 0,04 proc. šalies BVP. Ar tai jau pakankamai didelė suma, kad galėtume ją dalinti, ar vis dėlto – tik pradžia, reikalaujanti tolimesnio augimo?

Apie pusė visų EBPO šalių turi vienokį ar kitokį pensijos sistemos rezervą. Tose šalyse, kurioje kaupiamas pensijų sistemos rezervas, jis vidutiniškai siekia apie 20 proc. BVP. Švedijoje, kurią mėgstame cituoti, kai kalba eina apie pensijų sistemą, jis siekia net apie 30 proc. BVP. Manyčiau, kad mums pravartu būtų pagalvoti apie šio rezervo tolesnį kaupimą ir didinimą, o ne jo dalinimą. 

Tuo tarpu Vyriausybės programoje nestinga siūlymų, kuriais numatomas ženklaus paramos gavėjų rato plėtimas. Viena yra jau esamų išmokų ir paramų dydžių indeksavimas – tai, ką iš esmės galima finansuoti iš augančios ekonomikos. Tačiau visiškai kas kita – didinti gavėjų skaičių, nes tai reiškia fundamentalius valstybės biudžeto išlaidų pokyčius.

Jei naujai suformuota Vyriausybė laikysis pažado neįvedinėti naujų mokesčių, o jau pavasarį įvykusios mokestinės reformos dėka gautas papildomas mokestines pajamas skirti iš esmės tik gynybai, tada akivaizdu, kad pinigų trūks. Kyla įtarimas, kad skolintomis lėšomis bus finansuojamos einamųjų socialinių ir kitų išmokų gavėjų rato didinimui reikalingos papildomos išlaidos. 

Visa tai kelia nerimą. Nes už programos deklaruojamos „begalinės meilės žmonėms“ slypi ne kas kita, kaip akivaizdi finansinio tvarumo stoka ir negebėjimas piliečiams paaiškinti sunkių, bet neišvengiamų sprendimų. Iš tos meilės...

Komentaro autorė – Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistė dr. Eglė Stonkutė.