Budrys sako neketinantis kandidatuoti į prezidentus: kaip uždavinio sau to nematau
Politika Rinkimai Nacionalinis saugumas Tarptautiniai santykiai Kęstutis Budrys Baltarusija
Vilnius, gegužės 14 d. (ELTA).
Šiuo metu užsienio reikalų ministro pareigas einantis Kęstutis Budrys sako neketinantis kandidatuoti 2029 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose.
„Savo darbotvarkėje, savo veikloje ar kaip uždavinio sau aš to nematau. Tikrai, atvirai sakau. Galite paklausti komandos narių – jie jums pasakys tą patį. Taip, tai grįžtantis klausimas ir aš matau, kiek jis turi įtakos kitai veiklai, kurią darau šiai dienai“, – tinklalaidėje politika.lt sakė šalies diplomatijos vadovas.
„Jei tokio klausimo nebūtų, gal ir nekiltų tiek abejonių, bet mes viską išsilyginame ir visiems būna aišku. Pasidarome namų darbų sąrašą ir judame į priekį“, – pažymėjo jis.
– Politikoje priimta veikti taip, kad tu sukurtumei platformą galimam sprendimui.
– Partneriai turi tikėti tuo, ką mes darome, ir žmonės turi tikėti tuo, ką mes darome ir pasitikėti. Jeigu kalbame apie pasitikėjimą, žinoma, kad jo reikia. Jeigu tu galvoji, kas čia šitas liurbis ir ką jis gali pridaryti – tai yra problema, nes mes turime būti kuo labiau įsitraukę ir kuo labiau vieningi įvairiais klausimais. Kitas dalykas, kas man asmeniškai yra labai svarbu, tai yra saugumo užtikrinimas, kad mes galėtume turėti bazę tam, ką darome. Aš atėjęs iš saugumo bendruomenės. Taip, aš nesu vieno klausimo žmogus, ta paletė yra smarkiai išsiplėtusi, bet man tai yra prioritetas. Būtų kita saugumo situacija tais pačiais 2024 metais – aš esu įsitikinęs – ir kitas žmogus būtų šitoje pozicijoje. Galbūt aš turėčiau dar daugiau argumentų, kad aš galiu būti naudingesnis kažkur kitur, bet man tai rūpi. Jeigu mes per šį laikotarpį išgyvensime visas turbulencijas, pasieksime tvarų taikos susitarimą Ukrainoje, galbūt ir kažkuo visai kitu matysiu, kad reikalas yra užsiimti. Galbūt prioritetai Lietuvos bus visai kitokie. Aš labai tikiuosi.
– Jūsų vykdoma užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu ir įvairūs lūkesčiai valdančiojoje koalicijoje. Kaip jums sekasi išlaikyti balansą?
– Man atrodo, jis yra matomas visiems ten, kur mes esame šiai dienai. Tai ne viską reikia vertinti pagal tai, kas yra diskutuojama ir kalbama. Gerai, kad vyksta diskusija.
– O ką galvojate apie tai, kad kažkas iš valdančiosios koalicijos partijų lyderių reikalauja užmegzti santykius, nuimti sankcijas?
– Reikia grįžti ir šnekėti, kad suprastume, kaip atsiranda tos sankcijos, kaip jos yra pateikiamos, kas priima sprendimus, galų gale, ką Lietuva gali padaryti per ribojamųjų priemonių įstatymą, per kitas priemones Vyriausybės lygmenyje, ministerijų lygmenyje, neleidžiant atvykti asmenims, ką gali padaryti Europos Sąjunga (ES) ir ką daro ES, kiek ir kokios valstybės turi nacionalinius sankcijų paketus, reguliavimus. Čia yra didelė sistema ir ne nuo Lietuvos viskas priklauso. Tai dabar ir vėl turiu pakartoti. Kai kalbame apie sektorines sankcijas, iki kitų metų, 2027 metų vasario mėnesio, yra veikiančios sankcijos Baltarusijai. Šiai dienai, net jeigu ir nuspręstume, kad nebenorime sankcijų, jeigu toks būtų mūsų nacionalinis sprendimas – mes nelabai ką galime padaryti. Tos sankcijos vis tiek galioja, nebent mes turėtume kažkokias priežastis ir tą klausimą keltume Taryboje, o visos 27 šalys sutiktų, kad mūsų argumentai yra tiek svarūs, ir nuspręstų, kad jų nebereikia. Neįtikėtina. To nebus vien dėl kaimyninių valstybių pozicijos. Bet kalbėti apie tai, apie tas sankcijas – galime. Užsienio politika turi būti debatuojama, diskutuojama. Tuo labiau, kad pasaulis yra toks pasikeitęs ir toks neapibrėžtas, fragmentuotas, daug kam nepažįstamas, kad teisingų atsakymų – nėra. Visi, kurie sako: „Žinau viską, kaip bus ir ką reikia daryti“, – yra šarlatanai, arba oportunistai, arba be proto. Nėra savaime aiškių dalykų, dėl to tiek daug laiko praleidžiame diskutuodami.
Pats debatas – tegul jis vyksta, viskas gerai su tuo. Kur dabar esame su Baltarusija? Kaip ir šios nakties įvykiai rodo – problemose. Į mūsų oro erdvę skrenda balionai, mūsų civilinė infrastruktūra, aviacijos infrastruktūra yra trikdoma, negalime ja normaliai naudotis. Mūsų piliečiai įvairiausiais fiktyviais pagrindais vis dar yra kišami į kalėjimus, jiems skiriamos didelės įkalinimo bausmės. Ir aš dar kartą ir dar kartą raginu – nevažiuokite ten. Ko jūs ten važiuojate? Po kiekvieno tokio karto mums susidaro papildoma našta, politinė kaina. Žinoma, kad mes vis tiek darysime tuos darbus, bet nevažiuokite ten, nelįskite į nasrus, nes viskas baigiasi problemomis. Taip pat turime problemų su Astravo AE nesaugia infrastruktūra. Šalia šitų 2 reaktorių, kurių nesugeba normaliai eksploatuoti, tą daro atžagariomis rankomis ir visiems aplinkui kelia grėsmes, jie dar nusprendė statyti ir 3 reaktorių su branduoliniu šiukšlynu mums čia pat, panosėje. Tai problemų – apstu. Ir kiekvieną tų problemų reikia spręsti atitinkamų įrankių rinkiniu. Vienoje vietoje jis vienoks, kitoje vietoje – kitoks. Kai kur mes patys tai galime išspręsti dvišaliu pagrindu, kai kur mums reikia sąjungininkų – kai kalbama apie hibridines grėsmes, reikia NATO, kai kalba eina apie efektyvesnę sankcijų politiką – ES spaudimo, kai ką deriname su amerikiečiais. Tai taip ir bus. Niekada nebus tik vienas takelis, vienas sprendimas ir vienas taškas, per kurį mes turėsime rezultatą.
– O kaip mūsų santykiai su Baltarusija gali atrodyti po 2–4 metų?
– Labai daug kas priklausys nuo susitarimo dėl taikos Ukrainoje. Bet kokiu atveju, viskas prasideda ten. Tai mums duos parametrus dar kokiems 5 ar 10 metų. Jeigu susitarimas bus blogas arba iš viso jokio susitarimo nebus, viskas bus trapu. Tai priklausys nuo to, kiek Rusija pasienyje su mumis karinėmis pajėgomis sau leis projektuoti galią, kokį vaidmenį numatys Baltarusija. Ko mes tikimės iš Baltarusijos? Kad tai bus savarankiška valstybė, kuri pati priiminės sprendimus. Dabar mes matome, kad to savarankiškumo atskirose srityse, ypač tose, kurios susijusios su agresija, su agresyvių tarnybų elgesiu, su jų ginkluotomis pajėgomis – nėra. Ten nėra jokios autonomijos, ten yra Rusijos veikimo laukas. Matome, kokio masto parama yra teikiama Rusijai. Tai aš čia kažkokių didelių pokyčių nematyčiau. Jeigu bus tinkamas susitarimas, jeigu Ukrainai bus suteiktos pilnos garantijos ir atstatytas tarptautinis teisingumas, pokyčių mes galime tikėtis. Lietuva ne veltui dėl atsakomybės tiek Baltarusijos valstybę yra padavusi į Tarptautinį Teisingumo Teismą, tiek Baltarusijos lyderius į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Jie vykdė tarptautinius nusikaltimus, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmogiškumui. Tai kaip mes galėsime ten kažką sukurti, išplėtoti dabartinėmis sąlygomis? Negalėsime. Tai labai priklausys nuo to, kaip pasibaigs karas prieš Ukrainą – tai pagrindinis kriterijus. Artimiausio laikotarpio santykiuose, žinoma, mes turime siekti, kad Baltarusija nutrauktų veiklą prieš mus, kurią ją dabar daro, nes jaučiasi galintys tai daryti.
– Ką turite omenyje?
– Hibridines atakas.
– Tų padugnių vežiojimą į Baltarusiją ir į Jungtinių Tautų biurą taip pat? Tai atsidūrė jūsų dėmesyje?
– Tai ir prieš tai turėjome tokių atvejų, ir aš neabejoju, kad tokių moraliai degradavusių žmonių, kurie nuspręs, kad gali ten perbėgti, nes neva jie ten turės daugiau rampų šviesos ir kažkokį saugumą, atsiras ir ateityje. Visi užmiršta, kad klasika nesikeičia – visiems reikia išdavysčių, bet niekam nereikia išdavikų. Niekas jų niekur negerbia – ar tai būtų Šaltojo karo metais, ar Sovietų Sąjungoje ir pan.
– Taip, net ir Ukrainos karininkų nuo 2014 metų iki 2022 metų perėjusių į Rusijos Federacijos pusę karjera, likimas susiklostė tragiškai, nes rusai juos vertino kaip „linkusius į išdavystę“.
– Visų gyvenimai baigėsi vienodai – degtinės stiklinėje ir kartuvių kilpoje. Tai istorijas mes matėme, jokių sėkmių ten nėra. Tai nereiškia, kad kažkam to linkiu, bet pats paveiksliukas yra toks.
– Jungtinės Valstijos jau išsakė griežta retoriką, pavyzdžiui, Vokietijos kanclerio Merzo atžvilgiu. Tai matoma ir jų veiksmuose. Tuo tarpu Lietuva pasisakė už prisidėjimą prie karinės operacijos Hormuzo sąsiauryje. Kokia yra Lietuvos laikysena ir kaip mums sekasi balansuoti tarp solidarumo Europai ir nacionalinio saugumo santykių su Jungtinėmis Valstijomis prasme?
– Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių, kuri labai ramiai, racionaliai ir šaltai reagavo į Jungtinių Amerikos Valstijų nusivylimą Europos indėliu sprendžiant visos įlankos ir Hormuzo sąsiaurio problemą. Prisimenu, kad tą antradienį vyko Užsienio reikalų taryba, buvo balandis, ir dalis šalių pasirinko emocinį kelią: „Nežinome, kas čia buvo, mes prie to neprisidėjome.“ Mes, man atrodo, pasielgėme labai racionaliai, apsibrėžėme, ko mums reikia, koks yra mūsų interesas, ir tuo keliu nuėjome. Mūsų interesas yra išlaikyti kuo konstruktyvesnius dalykinius santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir nepasiduoti emocijai, kuri formuojama viešajame lauke, nes viskas vyksta ne tik viešai. Dideli dalykai vyksta ir diplomatiniame, politiniame saugumo bendruomenės pasaulyje. Tai mūsų pozicija buvo – jeigu reikia pagalbos ir jeigu mes turime pajėgumų, o Europa turi pajėgumų, tai prisidėkime ir ieškokime būdų, kaip galime prisidėti, nes pasekmes jaučiame ir mes patys. Nueikite, nuvažiuokite į degalinę – matote pasekmes. Kodėl taip yra? Dėl to, kad Hormuzas užblokuotas, dėl to, kad Iranas siautėja. Ar mes galime kažką padaryti? Galime. Ir ne vien tik sakyti, kad: „Ir tas, ir tas yra dėl to kaltas. Nereikėjo taip daryti, – arba, – aš taip sakiau.“ Nebesvarbu, ką tu sakei. Šiandien reikia šitą klausimą išspręsti, kad nebūtų infliacijos, kad mūsų ekonomika augtų ir kad tiekimas vyktų taip sklandžiai, kaip ir prieš tai.
– Svarbūs ir saugumo dalykai.
– Kodėl mums svarbūs santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis? Čia kalbėti nereikia. Mes čia turime ir pajėgas. Mes turime milžiniškas Jungtinių Amerikos Valstijų struktūras, kurios yra įtrauktos į regioninius planus ir be kurių regioniniai planai, o tai reiškia ir atgrasymas nuo Rusijos, veiktų visiškai kitaip. Kai kas neveiktų iš viso, todėl mūsų interesas yra juos turėti. Ir klausimas yra, kaip mes visa tai subalansuojame, tinkamai prieiname. Tai pozicija nuo pat pradžių buvo – jeigu yra poreikis, svarstysime ir prisidėsime. Dabar mes turime bent tris takelius, kuriuose vyksta darbas, planuojant operaciją Hormuzo sąsiauryje. Pirmas – jau vykstančios bent dvi Europos operacijos: ATALANTA ir ASPIDES. ASPIDES yra numatytas rajonas, taip pat ir Hormuzo sąsiauryje. Visa tai dabar skirta saugoti laivus nuo Jemeno hučių, kurie Irano remiami siautėja ir trikdo laivybą. ATALANTA – saugoti mūsų laivus nuo plėšikavimo ir nuo piratavimo, kurį vykdo Somalis ir kiti. Mes galime išplėsti užduotį – operacijos rajoną. Mes galime išplėsti ES operacijų užduotis. I apie tai kalbėjome Užsienio reikalų taryboje dar šią savaitę.
– Koks galėtų būti tas išplėtimo kontekstas? Išminavimas?
– Taip, tai būtų ir lydėjimas, ir konvojavimas, taip pat galėtume vykdyti ir išminavimo funkcijas. Aišku, pagal tai reikėtų nusimatyti, kurios šalys kokius pajėgumus siųs. Reikia laivų, reikia štabų – visko.
– Lietuva turi išminavimo laivą. Apie tai kalbama?
– Ir specialistų turi. Kol kas kalbame apie tai. Galų gale, ir specialiųjų operacijų pajėgos irgi turi tam tikrus išminavimo pajėgumus. Tai mes turime tą ekspertizę ir tai nėra vien tik simbolinis vėliavos iškėlimas. Tai vienas dalykas – ES operacijos. Kitas – gi yra Norinčiųjų koalicija, kur ne tik ES dalyvauja. Tai yra Prancūzijos ir Britanijos iniciatyva buriama šalių grupė, kuri galėtų, esant paliauboms ar kitokiomis sąlygomis, ne dabar, vykdyti operaciją – siųsti savo laivus ir užtikrinti laivybą, atpalaiduoti Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgas regione. Trečia – pačių Jungtinių Amerikos Valstijų inicijuojama operacija – sutelkti tarptautinę koaliciją, kuri jau dabar galėtų dalyvauti užtikrinant laivybą. Tai Lietuvos sprendimas arba Valstybės gynimo tarybos sprendimas yra, nenurodant konkrečios operacijos, bet nurodant kiekį karių, pasakyti, kad mes dalyvausime, svarstysime jas visas. Lietuvos pozicija: „Padarykime, kad jos būtų kuo labiau suderinamos tarpusavyje.“
– Jūs kalbate apie 50 karių? Vieno laivo galimybes?
– Mes galime būti kitų laive arba štabuose. Galime veikti pakrantėse ir pan.
– Jūs nesakote, nes nenorite sakyti ar nesakote, nes dar nepriimtas sprendimas apie dalyvavimo formą?
– Kai matysime operacijų planus, kai matysime poreikius, tada galėsime ir užsifiksuoti. Man atrodo, politiškai labai svarbu pasiųsti žinią ir sprendimą, kad mes dalyvausime.
– Bet techniškai buvo svarstomos formos, kuriomis tai galėtų vykti?
– Pasakiau, kuriais takeliais yra dirbama, bet detaliai jie dar nėra išdirbti. Pačios turbūt jau konkrečiausios, nes veikiančios, yra ES operacijos ir konkrečiai ASPIDES operacija, apie kurią, kaip užsienio reikalų ministrai, kalbėjomės Užsienio reikalų taryboje. Tai šalys mato, kad čia galime išsiplėsti. Ir prasidėjo diskusija, kas galėtų ką pasiųsti? Laivų reikia, aišku, suprantame, bet vadavietė jau yra ir tą būtų galima padaryti greičiau. Tai aš manau, kad tas ir įvyks. Mūsų noras yra, kad tai nebūtų daroma per įtampą, per konfliktą. Kad nebūtų, jog čia greičiau bus mano operacija, o čia mano ir neva ES darys viską savarankiškai nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, ar Jungtinės Amerikos Valstijos žūtbūt darys be ES dalyvavimo. Viso šito reikia išvengti. Sakome: „Žiūrėkite, yra uždavinys, yra pajėgumai – tiesiog sulipdome, išsprendžiame klausimą, judame toliau.“
– Europoje vyksta diskusijos apie būsimą Europos saugumo architektūrą ir kaip ji galėtų atrodyti mažėjant Jungtinių Valstijų interesui. Kaip jūs apie tai manote? Kaip ji galėtų atrodyti?
– Jeigu mes viską įgyvendintume, ką esame sutarę, jau to pakaktų – mes Europoje turėtume tvirtą stuburą jau savarankiškai.
– Tai įvyktų per kokius 10 metų?
– Aišku, reikėtų terminą sumažinti kaip nei buvome sutarę Hagoje dėl 5 proc. iki 2035 m. Padarytume iki 2030 m. – ir mes viską galėtume pasiekti. Kur yra problema? Problema yra ta, kad be Šiaurės, Baltijos šalių, Lenkijos, Vokietijos, turbūt ir Nyderlandų, į apačią piečiau esančios šalys nedidina savo išlaidų, ambicijų (…) tokiu pačiu tempu kaip mes. Čia yra didelė problema. Prieš Ankaros summitą aš matau tai kaip didelį iššūkį.
– Tai gali būti ir konflikto su Jungtinėmis Valstijomis papildoma priežastis?
– Konflikto gal ne, bet įtampos, nepasitenkinimo priežastis yra jau dabar ir buvo prieš tai. Kalbant apie 2 proc., tik praeitais metais šalys deklaravo, kad tai padarė. Būsiu atviras – aš abejoju, ar visos jos iš tikrųjų tai padarė. Dabar, žiūrint į biudžeto išlaidų augimą, mes matome, kad kai kurios šalys nedaro to, neketina daryti, laukia rinkimų, kad ateitų kiti, kurie turės tai padaryti. Čia yra didelė problema, kad mes turime didelę dalį Europos, kuri nejuda tuo pačiu tempu. Paradoksas yra tai, kad tos šalys paprastai daugiausiai ir garsiausiai kalba apie Europos autonomiją, ir man nuo pat pirmo laukelio šią temą užnuodija. Jeigu tu darai mažiausiai, nesugebi pasiekti to, ką mes NATO rėmuose esame apibrėžę su milžinišku Amerikos dalyvavimu, kaip įsivaizduoji įgyvendinti Europos autonomines pajėgas? Ar dėl to atsiras daugiau valios, daugiau bus įdėta į biudžetą? Čia yra pirma mina, kuri yra padėta.
– Tai galioja Prancūzijai, bet negalioja Vokietijai.
– Aš dėl to ir sakau: tai yra Šiaurės Baltijos šalys ir Baltijos valstybių pakrantė iki Šiaurės jūros su Nyderlandais. Dėl to Lietuvos interesas yra, kad, visų pirma, tuos pajėgumus, kuriuos esame apsibrėžę, pasiektume NATO. Dėl to Lietuva dirba su Europos valstybėmis, kad jos didintų savo ambicijas, kad didintų savo pajėgumus, eitų į diskusijas, ieškotų argumentų, o ne vien tik pasakotų apie pafrontėje vykstančius dalykus, apie didesnius strateginius dalykus ar kokį poveikį Europai turėtų neatsakyta arba nesuteikta Rusijos galia.
Kitas interesas – įtraukti kuo daugiau NATO ir transatlantinio dalyvavimo, Amerikos dalyvavimo Europoje. Tai yra – išplėsti laikotarpį, per kurį mes galime užsitikrinti savo pajėgumus arba užinkaruoti Jungtines Amerikos Valstijas čia, nes tai yra ir jų interesas, todėl to transatlantinio ryšio stiprinimas yra viena iš mūsų užduočių. Ir matant, kaip ideologiniais pagrindais Europoje palaikymas Jungtinėms Amerikos Valstijoms čiuožia žemyn, Lietuvos interesas, uždavinys yra dirbti tam, kad mes turėtume kuo daugiau strateginio supratimo, ką mes čia darome. Atsiekime retoriką, emocijas nuo to, kas vyksta ant žemės. Mes esame susisaistę įsipareigojimais, kurie yra kartais didesni, negu kad žmonės įsipareigojimus duoda vienas kitam. Tai yra rimta. Trečia tema – mes turime įtraukinėti Ukrainą į visą Europos saugumo architektūrą. Kai kalbame apie Norvegiją, apie Jungtinę Karalystę, apie Turkiją, mes turime NATO. Mes per ten ją įtraukiame ir deriname tai, ką daro ES, ir tai, ką daro NATO. Ir ta formulė, kad NATO apibrėžia, ką reikia daryti: 1, 2, 3 – padarykite tokius pajėgumus, ES padeda rasti finansavimą, pastiprina gynybos pramonę, karinį mobilumą užtikrina ir viskas čia galėtų veikti. Ukrainos tame nėra, ar ne? Mums reikia įtraukti Ukrainą.
– O kaip įdiegti supratimą, kad ne tiek Europa reikalinga Ukrainai, bet kad ir Europos saugumui Ukraina yra būtina? Nes to supratimo nėra, bent tai nesijaučia.
– Tam tikroje bendruomenės dalyje, platesniuose ratuose, kur sprendimai priimami – nebūtinai. Ir čia, kai sakau, kad Lietuvos uždavinys yra įtikinti piečiau esančias valstybes ar dėl transatlantinių santykių, ar dėl gynybos išlaidų – tai mes tą ir darome. Tai dėl to ir pats dalyvauju ir formatuose, forumuose, ir pan., skleidžiant tą žinią. Dėl Ukrainos – lygiai taip pat. Man atrodo, kad po Irano atakos prieš įlankos valstybes ir greito Ukrainos reagavimo, sutarčių pasirašymo su eile valstybių vyksta tam tikras pokytis.
– Taip, jie priėmė visiškai kitokius sprendimus nei įprastai.
– Taip, pavyzdžiui, greitis. Kaip Ukraina sureagavo, man atrodo, tas šiek tiek atrakina mąstymą. Pavyzdžiui, Ukrainą jau įtraukėme į Security Action for Europe (SAFE) panaudojimą Europoje. Aišku, kai kurios šalys. Mes prie to dar neprisidedame, bet galimybių yra. Man atrodo, kad judame į tą pusę (…). Kalbant apie diskusijas apie Europos saugumo architektūrą, apie Europos gynybos sąjungą, Ukrainą reikia įtraukti – vienareikšmiai. Kitaip ir neįsivaizduoju. Lietuvoje mes turėsime turėti ne tik ekspertizę, jų technologijas, bet galbūt ir nuolat esančius tam tikrus ukrainiečių elementus, kurie mums padėtų vystyti tam tikrus dalykus.
– Mes jau turime junginį, kol kas formalų, LITPOLUKRBRIG‘ą, Ostrogiškio brigadą. Kodėl gi tos brigados nedislokuoti Lietuvoje?
– Pratyboms, mokymams, rengimui ir kitiems tikslams? Taip, tai galėtų būti nuo–iki to bendradarbiavimo. Aš esu įsitikinęs, kad taip ir bus, čia ne vien tiktai potencialus dalykas. Galų gale, tai prasidėjo gerokai seniau. Bet žiūrint į šią sąjungą ir šį bendradarbiavimą su Ukraina, aš matau antrą miną, kad kai kurios valstybės mano, kad tai galėtų būti Ukrainos narystės ES pakaitalas. Pasiimkime iš Ukrainos tai, ko mums reikia, o tai, ko reikia Ukrainai – galbūt ateityje, po 20 metų kažkada integruosime.
– Taip, yra vyraujanti nuomonė, kad imkime saugumo technologijas, bet kadangi jie mus gali užtvindyti ir savo žemės ūkio produkcija – juos palikime pailsėti.
– Taip, tos nuomonės Europoje yra per daug, kad mes galėtume sklandžiai judėti. Dėl to Lietuvos vaidmuo čia, tiek priimant sprendimus tarybose, tiek artėjant mūsų pirmininkavimui, yra labai svarbus. Svarbu, kad kuo greičiau, ypač dabar, kai Vengrijos Vyriausybė pasikeitė, kai mes turime visiškai kitokį požiūrį, atidarytume visus derybinius blokus su Ukraina, kad nepaliktume jokių diskusijų, jog „ateityje pažiūrėsime, kaip bus.“ Ir tai, ką girdžiu iš ukrainiečių, kad tai labiausiai už plėtrą pasisakanti valstybė. Aš manau, kad tikrai iš tos nedidelės grupės narių, kurie labai proaktyviai stūmė į priekį patį procesą, tai šitame paveiksliuke mes turime matyti, kas vyksta. Stiprus NATO – prioritetas numeris vienas. Nelaidojame transatlantinio ryšio, dirbame su amerikiečiais. Mes nesame atsidūrę tokioje situacijoje, kad jau yra neišvengiamai išvedamos pajėgos. Matome, kad tam tikras politinis reagavimas vykdomas per pajėgų dislokavimą. Antras dalykas – ES plėtra ir Ukrainos integracija. Integruosime į ES kaip valstybę narę, bus daug lengviau kurti ir Europos gynybos sąjungą ir, galų gale, per praktinį bendradarbiavimą jau dabar. Mūsų neturi riboti sprendimai dėl būsimų sąjungų, organizacijų ar pan. Dabar mes jau turime daug erdvės su ukrainiečiais gilinti bendradarbiavimą ir tą darysime. Tempas turėtų būti didesnis.
– Ministre, šiek tiek apie Lietuvos reikalus. Matėte kandidatų į prezidentus palankumo reitingus?
– Ten minima labai daug žmonių ir daug žmonių ten atrodo įvairiai.
– Bet ar jūs esate pasiruošęs pradėti aktyvų veikimą vidaus politikos lauke?
– Ne, aš dirbu savo lauke.
– Jūs pats pagal kilmę esate pareigūnas, tarnaujantis valstybei nuo karjeros pradžios. Pagal įstatymą esate politikas, bet kol kas reiškiatės tik užsienio politikos lauke. Kaip jūs pats matote savo vaidmenį dabartiniame politiniame procese?
– Kaip pareigūnas – aš buvęs, viskas, jau atitarnavęs, gaunu pensiją. Valstybė mano, kad aš jau nudėvėtas ir pareigūnu jau daugiau būti nebegaliu. Tai dabar aš esu politinėje pozicijoje, bet veikiu užsienio politikos lauke ir ten darbo yra apstu, ar paimtume regioninius santykius su Šiaurės Baltijos šalimis, ar Europos Sąjunga, ar transatlantinius santykius. Taip pat Ukraina – be galo daug veiklos. Žinoma, kad visą laiką mane pasiveja klausimai: „O tai prie ko čia tie regionai ir kas čia vyksta Lietuvoje?“ Mūsų ekonominis saugumas, mūsų ekonominiai ryšiai, ekonomikos augimas yra vienas iš pamatų, kurių mes nepriešiname su saugumo interesais ir nepamirštame.
– Ministrui rodyti dėmesį įmonėms ir organizacijoms, kurios eksportuoja – yra visiškai normalu, bet daug kas tame mato ir antrą dugną. Ar tai galimas pasiruošimas prezidento rinkimams?
– Aš vidaus politikos savo darbe matau tiek, kiek ji rezonuoja mūsų partneriuose. Kai jie pradeda kelti klausimus, aš su tuo dirbu. O tai, kad užsienio politika yra vienas iš Lietuvos interesų įgyvendinimo įrankių, tai yra akivaizdu. Tie interesai yra būtent ekonominiai, kaip jūs sakote, ir įmonės regionuose, diasporos politika, galų gale žmonės, ryšiai su regionais – viskas kyla iš čia. Mūsų saugumo interesai iš Lietuvos kyla. Tai nėra kažkieno kito interesai, todėl juos būtent čia ir reikia susirinkti – reikia dirbti ir su saugumo bendruomene, reikia dirbti su verslo bendruomene.
– Žinoma, užsienio reikalų ministras nėra atitrūkęs nuo Lietuvos gyvenimo.
– Būtent. Tai man tas sąveikumas yra visiškai natūralus. Dėl veikimo vidaus lauke – tiek, kiek man reikia užsienio politikai, tiek tą darau. Viso kito darbotvarkėje absoliučiai neturiu. Dar vienas labai svarbus dalykas yra pirmininkavimas ES (Tarybai – ELTA) 2027 metais, tai dabar be galo svarbu yra pasidaryti tinkamą bazę, įdirbį, įsitraukimą ir tinkamai atidirbti, tiek derinant ES šalių narių interesus, tiek apginant Lietuvos. Ir visiškai atvirai sakau: tiek darbotvarkė, tiek kalendorius dabar iki 2027 metų vidurio yra užpildytas.
– O kaip gali atrodyti Lietuvos pirmininkavimas, jei atkreiptume dėmesį į tai, kad koalicijoje turime partnerį antisemitą, turime problemų su žodžio laisvės klausimais, kurie, akivaizdu, rezonuoja užsienyje? Jūs ir pats esate pasisakęs apie LRT pataisų klausimą.
– Aš ne kartą pasisakiau apie Lietuvos žiniasklaidos laisvės reitingų vertinimą pasaulyje, kad tai yra viena iš mūsų demokratijos atsparumo galių. Iš tikrųjų tai, ką turime dabar, tas sektorius yra be galo stiprus ir aš neturiu abejonių, kad mes visa tai išlaikysime. Tai yra tikrai svarbu. Ir tie signalai, kuriuos mums siunčia organizacijos ar partneriai – į juos reikia žiūrėti rimtai.
– Būtume atėjęs į protestą, jei tuo metu būtumėte Lietuvoje?
– Aš nesiimsiu spekuliuoti. Aš darau tai, ką aš darau savo lauke. Kiti tą politinį dalyvavimą atlieka kitomis formomis. Man politinis dalyvavimas yra darbas. Piliečiams politinis dalyvavimas yra forma reikšti savo interesus. Pasisakau už visas teisėtas dalyvavimo formas. Aš neturiu abejonių, kad mes tokiame pačiame lygyje ir išliksime, ir augsime dar aukščiau. Kuo aš džiaugiuosi, kai mes lyginame Lietuvos situaciją, kad mes ją lyginame su tuo įsivaizduojamu, norimu Lietuvos siekiu, o ne su kažkuo kitu, kuris yra šalia. Jeigu mes palygintume, kas vyksta kitur, ES šalyse, kurios jau pirmininkavo, tai mes čia neatrodome labai prastai. Ir čia ne paguoda. Aš džiaugiuosi tuo, kad mes sau keliame kartelę daug aukščiau. Mes esame labai gerame pasirengimo kelyje ir aš esu įsitikinęs, kad viskas praeis puikiai. Nebent turėsime didelių, ir niekas negali to atmesti, geopolitinių ar pasaulio įvykių, kur turėsime reaguoti greitai ir kur turėsime dirbti ranka rankon tiek su Taryba, tiek su jos sekretoriatu, tiek su Komisija. Aš tokiems scenarijams ruošiuosi, nes dėl viso kito abejonių neturiu – puikiausios profesionalų komandos tiek Užsienio reikalų ministerijoje, tiek kitose ministerijose. Viskas čia praeis puikiai.
– Dėl techninio realizavimo aš abejonių neturiu, bet aš kalbu apie tai, kad blogėjant situacijoje Lietuvoje, tai blogina ir mūsų pozicijas kalbant apie pirmininkavimą.
– Tai yra veiksnys, bet jį mes galime suvaldyti. Tai nėra didžiulė problema ar iššūkis. Prisiminkime, kad buvo pirmininkaujančių valstybių, kuriuose vyko rinkimai. Tai reiškia, kad net nebuvo veikiančių koalicijų. Buvo ir krizių, ir ko tik nebuvo, bet viskas praeidavo sklandžiai. Ta politinė komanda, kuri dirba, ir ta, kuri ruošiasi pirmininkavimui, ir į ministrus, ir į ministerijas tiek laiko investuoja, tiek deda pastangų, kad viskas tikrai praeis sklandžiai tiek, kiek reikia ES. Reikia suprasti, kad tai ne apie Lietuvą, tai apie tai, ką Lietuva daro ES. Tai, man atrodo, čia viskas pavyks. Ir tai, kas pas mus rezonuoja, nebūtinai turi tiesioginę įtaką kiekvienam užsienio politikos stalčiukui.
– Ministre, o ar jūs pats esate apsisprendęs dėl prezidento rinkimų? Jeigu ne, kada tai darysite? Nuo ko tai priklausys?
– Savo darbotvarkėje, savo veikloje ar kaip uždavinio sau aš to nematau. Tikrai, atvirai sakau. Galite paklausti komandos narių – jie jums pasakys tą patį. Taip, tai grįžtantis klausimas ir aš matau, kiek jis turi įtakos kitai veiklai, kurią darau šiai dienai.
– Nes į jus politiniame lauke žiūrima kaip į žmogų, turintį ir kitų tikslų.
– Jei tokio klausimo nebūtų, gal ir nekiltų tiek abejonių, bet mes viską išsilyginame ir visiems būna aišku. Pasidarome namų darbų sąrašą ir judame į priekį. Tai aš toliau tą veiklą darysiu. Aš esu politikas ir politikas privalo kalbėtis su visomis bendruomenėmis, kurios turi tiesioginį ryšį su užsienio reikalais, santykiais. O mes visi jų turime, vienokių ar kitokių – konsuliniai reikalai, giminių reikalai, diasporos reikalai ir pan. Tai aš tą darysiu ir toliau, bet dabar esu susikoncentravęs į tinkamą pasirengimą pirmininkavimui, kad viską atidirbtume pagal aukščiausią standartą, kad galėtume didžiuotis ir Lietuva, ir ES, kokios mes norime, ir kad formuotume ES pagal Lietuvos svajonę ir pagal Lietuvos modelį, kad ji būtų stipri galia, auganti ekonomika ir vienas iš pasaulio geopolitinių polių. Tokia yra vizija. Kas įvyks po to? Po 2027 metų rinkimų klausimas bus 2028 metų ir pan. Aš nesiimsiu spekuliuoti, nes aš pats sau tokio uždavinio nekeliu. Viskas gali verstis aukštyn kojom. Patys matome, kokie dinamiški šiaip jau yra įvykiai.
– Politikoje priimta veikti taip, kad tu sukurtumei platformą galimam sprendimui.
– Partneriai turi tikėti tuo, ką mes darome, ir žmonės turi tikėti tuo, ką mes darome ir pasitikėti. Jeigu kalbame apie pasitikėjimą, žinoma, kad jo reikia. Jeigu tu galvoji, kas čia šitas liurbis ir ką jis gali pridaryti – tai yra problema, nes mes turime būti kuo labiau įsitraukę ir kuo labiau vieningi įvairiais klausimais. Kitas dalykas, kas man asmeniškai yra labai svarbu, tai yra saugumo užtikrinimas, kad mes galėtume turėti bazę tam, ką darome. Aš atėjęs iš saugumo bendruomenės. Taip, aš nesu vieno klausimo žmogus, ta paletė yra smarkiai išsiplėtusi, bet man tai yra prioritetas. Būtų kita saugumo situacija tais pačiais 2024 metais – aš esu įsitikinęs – ir kitas žmogus būtų šitoje pozicijoje. Galbūt aš turėčiau dar daugiau argumentų, kad aš galiu būti naudingesnis kažkur kitur, bet man tai rūpi. Jeigu mes per šį laikotarpį išgyvensime visas turbulencijas, pasieksime tvarų taikos susitarimą Ukrainoje, galbūt ir kažkuo visai kitu matysiu, kad reikalas yra užsiimti. Galbūt prioritetai Lietuvos bus visai kitokie. Aš labai tikiuosi.
– Ačiū už pokalbį.
Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA
person ELTA (ELTA)
Buvusi Danijos karalienė Margrethė II dėl krūtinės anginos buvo paguldyta į ligoninę Kopenhagoje, pranešė karališkieji rūmai. 86-erių buvusi monarchė liks ligoninėje per savaitgalį stebėjimui ir tolesniems tyrimams. Margrethė II 2024 m. sausį po daugiau kaip 52 metų perdavė sostą savo sūnui Frederikui X.arrow_forward