Dėl peticijos "GRĄŽINKITE LIETUVOS TRISPALVĘ Į MŪSŲ MIESTUS – NUSTOKIME GĖDINTI SAVO TAUTĄ"

GRĄŽINKITE LIETUVOS TRISPALVĘ Į MŪSŲ MIESTUS – NUSTOKIME GĖDINTI SAVO TAUTĄ

Aš rašau šią peticiją ne iš pykčio. Rašau ją iš ilgesio. Iš meilės. Iš skausmo.
Iš jausmo, kurio jau nebegaliu nuslopinti – kad Lietuva praranda save.
Lėtai. Tyliai. Bet skaudžiai.

Einame gatvėmis – ir nematome Trispalvės.
Įeini į savivaldybę – nėra jos.
Prie mokyklos, kur auga mūsų vaikai – vietoj mūsų vėliavos plevėsuoja svetimos.
Net ant autobusų, kurie važinėja mūsų gatvėmis, – klijuojami ženklai, kurie ne mūsų.

Tai ne pavieniai atvejai. Tai – sistema. Tai – norma, kuriai mes net neprieštaraujame.
Nes mus pripratino.

Blogiausia – kai ateina mūsų svarbiausios šventės:
Kovo 11-oji, Vasario 16-oji, Liepos 6-oji.
Dienos, kurias turėtume švęsti išdidžiai, apsigaubę Trispalve, su dainomis, šokiais, prisiminimais.
Bet vietoj to – miestų aikštėse dominuoja ne mūsų ženklai.
Mūsų vėliava – mažesnė, mažiau, nustumta.

Tai žeidžia. Tai žeidžia iki sielos gelmių.

Mes ne prieš kitas tautas.
Bet kai mūsų šventėse nėra mūsų simbolių – tai nebe pagarba, tai – save pamiršimas.
Tada tampa nebe „mes su kitais“, o „kitų vėliavos mūsų žemėje“.

Trispalvė nėra dekoracija.
Tai ne kas nors, ką galima kabinti šalia, jei lieka vietos.
Tai mūsų simbolis. Mūsų dvasia.
Ji priklauso širdims. Gatvėms. Langams. Mokykloms.
Ji turi būti visur – nes tai Lietuva.



Pagal Konstituciją – mūsų vėliava yra viena – Trispalvė.
Pagal įstatymus – svetimos vėliavos gali būti naudojamos tik laikinai, su leidimu, iškilmingų progų metu.
Pagal Švietimo įstatymą – vaikas turi augti matydamas savo šalies simbolius.
Pagal Administravimo įstatymus – viskas turi būti pagrįsta, vieša, atsakinga.
Pagal Kalbos ir Reklamos įstatymus – simbolika negali būti klaidinanti, viešoje erdvėje turi atspindėti tautinį tapatumą.

Bet niekas to nepaiso.
Viskas vyksta tyliai. Be aiškinimo. Be atsakomybės.



Mes norime ne pykčio.
Mes norime, kad Lietuva vėl matytų save.

Mes reikalaujame:

1. Visose viešose erdvėse nuolat naudoti tik Lietuvos Trispalvę – kaip vienintelį ir teisėtą nuolatinį simbolį.
2. Pašalinti svetimų šalių vėliavas iš valstybinių institucijų, mokyklų, transporto, interneto svetainių ir socialinių tinklų.
3. Įstatymu nustatyti: užsienio simboliai gali būti naudojami tik trumpam laikui, su leidimu, tik iškilmingų progų metu.
4. Grąžinti Trispalvės privalomą naudojimą visose švietimo įstaigose – kasdien.
5. Viešinti sprendimus dėl simbolikos – kas, kur, kada leido.
6. Nustatyti realią atsakomybę už šių taisyklių pažeidimus.
7. Sukurti nacionalinę programą „Lietuvai – Trispalvė“: mokykloms, bendruomenėms, institucijoms, kad būtų skatinamas tautinis pasididžiavimas.



Aš rašau šią peticiją su atvira širdimi.
Nes man svarbu.
Nes aš noriu, kad Lietuva būtų matoma.
Kad Trispalvė būtų kasdiena. Ne retenybė. Ne formalumas. Ne dekoracija šalia kitų.
O centras. Pradžia. Pabaiga. Esmė.

Lietuva – tai Trispalvė.

Lietuvai – Lietuvos vėliava.

Visur. Dabar. Visada. Be kompromisų.